Valdonė Rudenkiene/Tie2.lt
Europos audiovizualinių medijos paslaugų direktyva nustato dvi pagrindines sąlygas – pirmiausia, kad 30 procentų srautinio platformų turinio turi būti vietinė produkcija, antra, šioje direktyvoje nurodoma, jog tarptautinės srautinio transliavimo platformos turi investuoti dalį savo pelno į šią rinką, kad būtų paremta atitinkamos šalies kino pramonė.
Puodelis arbatos, patogi sofa ir nuotolinio valdymo pultas – dažnai tik tiek užtenka, norint pailsėti nuo dienos darbų. Paspaudę pultelio mygtuką galime išsirinkti norimą filmą. Žinoma, ne už dyką – tam reikalinga prenumerata arba galimybė mokėti tik už vieno filmo peržiūrą. Tokiu ar panašiu principu veikia VOD arba srautinės kino platformos, neabejotinai įnešusios perversmą į pasaulinę kino industriją.
Paskutiniais metais srautinių kino platformų, tokių kaip „Netflix“, „Amazon Prime“, „HBO Max“, ir „Disney+“, augimas stipriai paveikė kino industrijas visame pasaulyje, o Lietuva nėra išimtis. Šios platformos akivaizdžiai pakeitė žiūrėjimo įpročius, bet, ar tapo reikšmingu finansiniu šaltiniu, prisidedančiu prie Lietuvos kino gamybos ir produkcijos?
Srautinių platformų įtaka pasaulio kino rinkai ir Lietuvai
Globalizacijos dėka srautinių platformų įtaka kino pramonei tapo ypač ryški. Srautinių paslaugų teikėjai pasiekė milijonus žiūrovų visame pasaulyje ir taip sukūrė naujas galimybes kino kūrėjams. Lietuva, būdama mažos kino rinkos dalyvė, pasinaudojo šiuo trendu ir tapo vis svarbesne žaidėja regioniniu bei pasauliniu mastu – keli lietuviški filmai pasiekė tarptautines srautines platformas, pavyzdžiui, Kristinos Buožytės ,,Vesper“ ir Lauryno Bareišos „Piligrimai“. Tačiau dėl neįtakingos kino pramonės, ji vadinama periferine kino rinkos šalimi. Bent jau taip mano Čekijos kino analitikas, Karlovo universiteto docentas Piotro Szczepanik. Pasak jo, nėra aišku, kiek milijonines auditorijas pasiekiančios kino platfomos investuoja į vietinį kiną. Anot Piotro Szczepanik, pasaulinės srautinio transliavimo paslaugos beveik nepalaiko vietinio turinio kūrimo vietinėmis kalbomis (vienintelė išimtis yra Lenkija). Taip pat, tyrinėjant pasaulinių srautinio transliavimo platformų katalogus, matoma, kad dauguma vietinės kino ir televizijos produktų, kuriuos jie perka, lieka tik konkrečios šalies rinkoje ir nekeliauja į kitų teritorijų katalogus, nebent į kaimynines šalis. Taip globalių srautinio transliavimo paslaugų požiūris į investicijas į vietinį sukurtą turinį sustiprina pasaulines nelygybes tarp didelių ir mažų, centrinių ir periferinių kino rinkų. Pasak Szczepanik, kino gamybos sektorius visoje Vidurio ir Rytų Europoje yra labai fragmentuotas ir susideda iš labai mažų kino studijų; čia nėra stiprių gamybos įmonių, integruotų į televizijos kanalų ar srautinio transliavimo platformų struktūras. Mūsų regione studijos paprastai yra labai mažos, dažnai jos turi tik vieną darbuotoją – patį prodiuserį; jie gyvena nuo projekto iki projekto, kas dvejus metus pagamindami po vieną filmą ir visiškai priklausomi nuo valstybės biudžeto lėšų“, sako kino analitikas Piotras Szczepanik. Pavyzdžiui, JAV gamintojai ar ten įsikūrusios pasaulinės platformos keliauja į periferijas, kad pasinaudotų pigia darbo jėga ir paslaugomis Čekijoje ir kitur, mūsų filmavimo vietomis, postprodukcijos įstaigomis ir studijomis, taip pat mūsų viešąja finansine parama jų poreikiams. Tačiau tuo pačiu metu JAV įmonės išlaiko kontrolę dėl galutinio produkto monetizacijos, platinimo ir intelektinės nuosavybės, todėl jos išlaiko teisę tvarkyti pagrindinį filmo gamybos etapą. Reikėtų suprasti, kad tai, ką mes, kaip paslaugų teikėjai, eksportuojame, yra ta filmo projekto dalis, kuri yra mažiausiai susijusi su žiniomis ir kūryba, tačiau gamybos požiūriu reikalauja didžiausio darbo įnašo. Tai sudaro labai nepalankią situaciją vietiniams gamintojams, nes nuosavybės teisės į galutinį produktą – filmą, televizijos serialą (vadinamosios antrinės teisės) – priklauso tik užsienio gamintojui. Tai yra didelė, aktuali tema ir Europos įstatymų, reguliuojančių autorines teises ir srautinės paramos sistemą, kontekste, kuris šiuo metu taip pat plačiai diskutuojamas peržiūrint finansinės paramos mechanizmus filmų pramonėje Europoje. Kai nepriklausomi gamintojai dirba su srautinėmis platformomis, jų autorinės teisės dramatiškai pasikeičia.
Turi atsisakyti teisių į galutinį produktą
Nors Lietuvos kino centras džiaugiasi rekordiniu 2023 pasiekimu, neva daugiausiai per pastaruosius metus pasinaudojusiųjų kino lengvata, čekų kino mokslinininkas sako, kad Europos meninės produkcijos filmų gamyba yra labai sudėtingas ir iššūkių kupinas darbas – gamintojas turi kreiptis į įvairius fondus, kad finansuotų kiekvieną savo projektą. Tačiau, kai gamintojas dirba srautinėje platformoje, jis gauna 100% finansinę paramą projekto realizavimui (vadinamasis išankstinis mokėjimas), tačiau už tai turi atsisakyti 100% teisės į galutinį produktą. Taip pat teisė rodyti filmą festivaliuose, teritorijose, kuriose filmas buvo nufilmuotas, dažnai nepriklauso vietiniam paslaugų gamintojui. Net jei srautinė platforma pati nerodo filmo kino teatre šalyje, paslaugų gamintojas taip pat neturi teisės to daryti.Galimybė dirbti tarptautinėse srautinėse platformose labai viliojanti, tai galiausiai pakelia gamintojo prestižą, jei jis gali pasakyti, kad gamina, pavyzdžiui, Netflix projektą, tačiau, akivaizdu, kad vietiniai paslaugų gamintojai yra išnaudojami – jie netenka gamintojo autonomijos, nėra ilgalaikės finansinės grąžos, nes neturi teisės vykdyti verslą su šiuo projektu ir kurti savo portfelio. Jis yra tiesiog yra tarnas.”
Lietuvos kino produkcija ir srautinių platformų finansinis indėlis
Europos audiovizualinių medijos paslaugų direktyva nustato dvi pagrindines sąlygas – pirmiausia, kad 30 procentų srautinio platformų turinio turi būti vietinė produkcija, antra, tarptautinės srautinio transliavimo platformos turi investuoti dalį savo pelno į šią rinką, kad būtų paremta atitinkamos šalies kino pramonė.
Pasak čekų kino analitiko, 30 procentų kvota įgyvendinama visose šalyse. Kita vertus, tarptautinių srautinio transliavimo įmonių įsipareigojimas finansiškai remti vietinį kiną gali pasireikšti dviem būdais – tai gali būti valstybės mokestis, kurį srautinės platformos moka vietinio kino centro biudžetui, ir antras variantas – tiesioginės investicijos, skirtos paremti vietinių gamintojų projektus. Sudėtingas klausimas, kaip galime išmatuoti, kiek tarptautinės kompanijos uždirba tam tikroje šalyje, kad galėtume sukurti tokio skaičiavimo pagrindą. Taip pat chaosas yra kriterijuose, apibrėžiančiuose pagrindinį rodiklį. Kai kurios šalys apibrėžia įmonės pelną kaip pradinę poziciją, kitos – pajamas.
Skirtingos Europos šalys taiko skirtingas metodikas, kaip tvarkyti šį mokestį pagal minėtą Direktyvą. Yra šalių, kurios nusprendė remti tik audiovizualinius produktus, pagamintus vietinių gamintojų; kitur buvo nuspręsta reikalauti tik valstybės mokesčio, kuris mokamas į vietinio kino centro biudžetą. Taip pat yra šalių, kurios pasirinko abu modelius, padalindamos jį į dalis ir nustatydamos, kiek pinigų tarptautinės srautinio transliavimo kompanijos turi investuoti mokesčiams ir kiek tiesioginei gamintojų paramai. Pavyzdžiui, belgai reikalauja, kad užsienio srautinės kompanijos investuotų 4% į vietinių televizijos serialų gamybą, ir jie turi būti bendros gamybos su vietinėmis televizijos kompanijomis. Danijoje taikomas 5% mokestis, tačiau kai kurią jo dalį galima paversti tiesioginėmis investicijomis į vietinio turinio gamybą. Lenkijoje mokestis yra apie 5%. Labai įdomus atvejis yra Kroatija, jie turi 2% mokestį ir 2% tiesioginių investicijų. Rumunijoje, kita vertus, yra tik 3% mokestis kino centrui – tai labai mažas mokestis. Lietuvos kino įstatymas nustato, kad vienas iš kino finansavimo šaltinių yra 10 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš pridėtinės vertės mokesčio, sumokėto interneto paslaugų teikėjų. Kiek konkrečiai tokio mokesčio atiteko Lietuvos kino gamintojams, deja, surasti nepavyko.
Kiekvienoje mažoje Centrinės ir Rytų Europos šalyje modelis yra skirtingas, jis sudėtingas. Tuo tarpu galima pasakyti, kad didžiosios Europos šalys – Prancūzija, Italija, Ispanija – nusprendė nustatyti labai didelius finansinius reikalavimus srautinėms platformoms. Pavyzdžiui, Italija reikalauja 20% tiesioginių investicijų.
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Pasaulinė vaizdo transliacijos pramonė yra milžiniška ir toliau sparčiai auga. Nuo 2024 metų tikimasi, kad vaizdo transliacijos rinka iki 2030 metų pasieks apie 330 milijardų JAV dolerių vertę, o sudėtinis metinis augimo tempas (CAGR) sieks 21% nuo 2021 metų. Pagrindinės platformos, tokios kaip „Netflix“, „Amazon Prime Video“ ir „Disney+“, dominuoja rinkoje. Vien „Netflix“ turi daugiau nei 260 milijonų abonentų visame pasaulyje, o kitos didelės platformos, kaip „Amazon Prime Video“ ir „Disney+“, taip pat turi dideles vartotojų bazes, pavyzdžiui, „Amazon Prime“ turi apie 165 milijonus abonentų.
Be to, reklamos rinka per over-the-top (OTT) platformas taip pat klesti, o tikimasi, kad OTT vaizdo reklamos pajamos iki 2024 metų pabaigos pasieks apie 189,6 milijardo dolerių.
Transliacijos paslaugų sėkmė ir finansinė galia ne tik keičia pramogų sektorių, bet ir rodo pramonės potencialą toliau plėstis tiek kuriant, tiek platinant turinį.
Kiek uždirba Lietuvoje?
Lietuvoje vaizdo transliacijų rinka 2024 metais tikisi generuosianti apie 15,82 milijono JAV dolerių. Tai reikšminga pramogų sektoriaus dalis, o nuo 2024 iki 2029 metų prognozuojamas metinis augimo tempas – 6,39%. Lietuvoje savo pozicijas įtvirtino tokios transliacijos paslaugos kaip „Netflix“, „Disney+“ ir „HBO“, pritraukdamos vis daugiau abonentų. Be to, vietinė paklausa originaliam turiniui yra reikšminga, ypač daug dėmesio sulaukia „Apple TV+“ ir „HBO“ platformos.
Lietuvoje transliacijos paslaugoms yra taikomas pridėtinės vertės mokestis (PVM), kuris siekia 21%. Kai tik transliacijos paslaugos teikėjas padaro pirmąjį apmokestinamą pardavimą Lietuvoje, jis privalo registruotis PVM mokėtoju. Nuo šio momento platforma turi taikyti ir pervesti 21% PVM nuo pardavimų Lietuvos vartotojams.
Nors nėra viešai prieinamų duomenų apie bendrą sumokamų mokesčių sumą Lietuvoje, pagrindinė mokesčių forma, su kuria susiduria šios paslaugos, yra 21% PVM. Bendras poveikis Lietuvos ekonomikai priklauso nuo abonentų kiekio ir verslo sandorių, kuriuos generuoja transliacijos platformos šalyje.
Kiek ir kokių mokesčių sumoka?
Minėta, kad Lietuva taiko pridėtinės vertės mokestį (PVM) – 21% – skaitmeninėms paslaugoms, teikiamoms Lietuvos vartotojams, kurį turi sumokėti tokios platformos kaip „Netflix“, „Amazon Prime Video“ ir „Disney+“. Taip pat, transliacijos paslaugos yra apmokestinamos pelno mokesčiu pagal veiklą šalyje.
Platformos paprastai laikosi ES mastu nustatytų PVM taisyklių skaitmeninėms paslaugoms, o tai reiškia, kad jos privalo sumokėti surinktą PVM nuo Lietuvos abonentų. Be to, kai kurios Europos šalys įvedė Skaitmeninių Paslaugų Mokestį (DST), kuris galėtų turėti įtakos mokestinėms pajamoms, nors Lietuva dar nėra visiškai įgyvendinusi DST.
Nėra aiškiai nustatytos transliacijos platformų mokesčių dalies, skiriamos Lietuvos kino pramonei. Tačiau egzistuoja keletas netiesioginių mechanizmų, kuriais transliacijos platformos prisideda prie nacionalinės kino pramonės:
- PVM mokėjimai: tokios platformos kaip „Netflix“ ir „Amazon Prime“ moka PVM Lietuvoje, kuris siekia 21%. Nors šios lėšos patenka į bendrą biudžetą, dalis šių pajamų gali būti netiesiogiai panaudojama kultūros ir kūrybiniams sektoriams remti, įskaitant kino pramonę.
- Kultūriniai mokesčiai arba specifinės rinkliavos: kai kuriose Europos šalyse dalis skaitmeninių paslaugų mokesčių ar kitų rinkliavų nuo transliacijos paslaugų skiriama nacionalinėms kino industrijoms finansuoti. Nors Lietuva šiuo metu neturi tokios tiesioginės rinkliavos sistemos transliacijos platformoms, ES mastu vyksta diskusijos apie tokios sistemos plėtrą.
- Vyriausybės finansavimas ir paskatos: Lietuvos vyriausybė teikia finansinę paramą kino pramonei per dotacijas, mokesčių lengvatas ir kitus mechanizmus. Šios lėšos dažnai papildomos bendradarbiaujant su tarptautinėmis platformomis, kurios kartu finansuoja arba platina Lietuvos turinį.
- ES iniciatyvos: Europos Sąjunga svarsto politiką, pagal kurią srautinės platformos turėtų skirti tam tikrą savo pajamų dalį vietinio turinio kūrimui. Nors Lietuva dar neįgyvendino tokių politikos priemonių, ES reglamentai gali skatinti srautines platformas tiesiogiai investuoti į vietinį kiną.
Tad, nors nėra tiesioginio mokesčių skyrimo Lietuvos kino pramonei, egzistuoja įvairūs netiesioginiai prisidėjimo būdai per bendrą apmokestinimą, vyriausybines programas bei bendradarbiavimą su platformomis, platinančiomis lietuviškus filmus.
Šiuo metu Lietuvoje nėra nustatyto specialaus mechanizmo, kuris reikalautų, kad konkreti dalis mokesčių, sumokėtų srautinių platformų, būtų skiriama tiesiogiai kino industrijai. Tačiau srautinės platformos, tokios kaip „Netflix“, „Amazon Prime“ ir „HBO Max“, netiesiogiai prisideda prie Lietuvos kino sektoriaus.
Apskritai, nors srautinės platformos vaidina svarbų vaidmenį Lietuvoje platinant vietinius filmus, tiesioginis šių platformų sumokėtų mokesčių skyrimas Lietuvos kino industrijai kol kas priklauso nuo platesnės nacionalinės arba ES politikos, o ne nuo nustatytos mokesčių dalies.