Valdonė Rudenkienė/Kanai
Beveik septynių minučių ovacijų Kanuose sulaukęs filmas ,,Nouvelle Vague“ – pirmasis Linklaterio projektas prancūzų kalba.
Filmas pasakoja apie legendinio prancūzų Naujosios bangos filmo „Iki paskutinio atodūsio“ („Breathless“) kūrimą. Guillaume’as Marbeckas įkūnija ikoniškąjį prancūzų režisierių Jean-Lucą Godard’ą, Zoey Deutch atlieka pagrindinį moters vaidmenį – Jean Seberg, o Aubry Dullin vaidina Jean-Paul’ą Belmondo. Aktoriai ne tik stulbinamai panašūs į savo legendinius personažus – jie taip pat spinduliuoja natūralumu, improvizuoja, šmaikštauja ir kibina vienas kitą. Toks žaismingas, gyvas bendravimas įpučia gyvybės šiai techniškai preciziškai juostai ir sukuria atmosferą, artimą 66 metų senumo filmui, kuris vis dar atrodo šiuolaikiškas.
Amerikiečių režisierius Linklateris ne kartą pabrėžė, kad Godard’as yra viena didžiausių jo kūrybinių įkvėpimo šaltinių, todėl „Nouvelle Vague“ jam buvo asmeninis, aistros vedinas projektas.
,,Tai meilės laiškas prancūzų kinui, Cahiers du Cinéma rašytojų grupei ir revoliucingajai 7-ojo dešimtmečio „Naujajai bangai“. Linklaterio filmas atrodo tarsi sukurtas specialiai Kanų kino festivaliui – jame netgi yra keletas vidinių juokelių apie Kanus, kurie per peržiūras iššaukė švelnias žiūrovų šypsenas. Nors filmas yra lengvas ir žaismingas, jis sukurtas itin meistriškai – nuo neįtikėtinai tikslaus aktorių parinkimo (…) iki energingo, džiazinio garso takelio, – rašo Benas Crollas leidinyje The Wrap. „Nouvelle Vague – tai ne tik meilės laiškas prancūzų naujajai bangai; šis filmas taip pat subtiliai pademonstruoja režisieriaus, retai laikomo techniniu virtuozu, talentą.“
Nors ir romantiškai žaismingas, ,,Nouvelle Vague” dažnai alsuoja įtampa. Amerikiečių žvaigždė Jean Seberg nesupranta naujojo režisieriaus improvizacinių metodų, o filmo prodiuseris piktinasi tuo, kad filmavimai trunka vos valandą per dieną – o kartais visai nevyksta. Mat Godard’as – tikras „ramybės“ fanatikas: jis mielai rūko, geria, vaikštinėja ar žaidžia fliperį, laukdamas, kol realybė savaime pasireikš. Kaip jis sako Seberg, kai ši prašo daugiau aiškumo: „Žinau. Suprantu. Ir man nerūpi.“
Ši įtampa tarp režisieriaus ir komandos yra pagrindinė draminė ašis, nors pats filmas niekada netampa pernelyg įtemptas. Net jei nežinotumėte, kaip baigėsi „Breathless“, pats faktas, kad po 60 metų apie jį kuriamas prestižinis biografinis filmas, kurio premjera įvyksta Kanuose, turėtų užsiminti apie sėkmę. Vietoj to Nouvelle Vague džiaugiasi galimybe stabtelėti – stebėti, kaip tarp Seberg ir Belmondo užsimezga chemija, kol režisierius pamažu randa savo kelią. „Jei daugiau niekad neleis tau režisuoti, būsi puikus kameros vežimėlio operatorius“, – šmaikštauja operatorius.
„Nouvelle Vague“ premjera nuo pat pradžių buvo kupina energijos. Režisierius Richardas Linklateris ir aktorė Zoey Deutch dainavo ir šoko ant raudonojo kilimo, kai kilo žymiaisiais laiptais.
„Mums labai daug reiškia būti čia šį vakarą. Prieš daugiau nei metus filmavome būtent čia,“ – sakė Linklateris į premjerą susirinkusiems žiūrovams, filmą palydėjusiais gausiomis ovacijomis. – „Tada sakėme:,,Ar nebūtų nuostabu, jei galėtume čia sugrįžti ir parodyti savo filmą”.
Šiemet Linklateris įsitvirtina kaip svarbi figūra kino festivaliuose. Vasario mėnesį jis dalyvavo Berlyno tarptautiniame kino festivalyje, kur pristatė dar vieną filmą – muzikinę biografinę dramą apie Lorenzą Hartą „Blue Moon“, kurioje vaidina Ethanas Hawke’as, Margaret Qualley ir Andrew Scottas. Filmas sulaukė gerų atsiliepimų, o Scottas pelnė „Sidabrinį lokį“ už antraplanį vaidmenį. Tiesa, nors ,,Nouvelle Vague“ buvo pristatytas pagrindinėje Kanų kino festivalio programoje, tačiau apdovanojimų nepelnė, tuo sukeldamas kai kurių kritikų nusivylimą. Visgi, kai kurių manymu, filmui pritrūko struktūros ir tos kino dvasios, kuri vyravo filme apie kurį buvo šis filmas. Nepaisant nuomonių, galima sutikti, kad filmas apie prieš daugiau nei šešiasdešimt metų sukurtą naująją kino kalbą, šiandien kalba vėl naujai – ir tik Linklateriui būdinga kalba.
