Aurelija Bernataitė/Tie2.lt
,,Idėjos mane dažniausiai aplanko vizualių vaizdinių pavidalu, kuriuos akimirką pamatau mintyse. Rečiau – abstrakčių konceptų. Dar rečiau – melodijų. Tada vyksta ilgas pasiruošimo tapybai procesas: darau fotografijas, jas koliažuoju ir kitaip apdoroju skaitmeniniu formatu. Dažniausiai eskizų popieriuje nedarau, išskyrus tais atvejais, kai noriu įsiminti tam tikrą sugalvotą kompoziciją. Pasiruošimas tapybai trunka ilgiau negu pati tapyba.”
Rūta Matulevičiūtė – tapytoja, parodų kuratorė, kino dailininkė. Menininkė yra surengusi dešimtis parodų Lietuvoje ir užsienyje. VDA magistrė, šiuo metu kuria ir studijuoja Jungtinėse Valstijose.
Papasakok apie save, kada ir kodėl nusprendei eiti menininkės keliu?
Visada domėjausi daugybe dalykų. Menas, literatūra, muzika buvo mano kasdienybė. Esu dėkinga mamai, kuri nuo mažens vesdavosi mane su sese ir broliu į klasikinės muzikos koncertus, spektaklius ir meno parodas. Labai ryškiai prisimenu pirmą koncertą, kai supratau klasikos grožį. Manau, kad man įtaką padarė Broniaus Jonušo muzikos mokykla, Jūratės Stauskaitės meno mokykla, Jurgos Ivanauskaitės literatūros kūriniai, kinų peizažinė tapyba ir japonų Sumi-e, bei paroda “Potvynis” Šiuolaikinio meno centre, kurioje lankiausi mažiausiai tris kartus būdama dvylikos metų. Pasirinkau tapybos studijas. Mantai buvo pats natūraliausias ir savaime aiškus dalykas. Kiekvienas menininkas žino, kad tiek laiko praleidus kuriant, susitapatiname su menininko vaidmeniu, viskas tampa kūrybos procesu, kiekvieną žingsnį lydi apmąstymai, vedantys iki kūrinio.
Kas tave motyvuoja kurti?
Kūryba man yra natūrali. Gerdama arbatą, eidama į parduotuvę nusipirkti avižų pieno, laistydama milžinišką močiutės alijošių ir valydama grindis visada lyg ruošiuosi kūrybai arba jau esu kūrybos procese. Jeigu ilgesnį laiką neturiu sąlygų tapyti, imu fotografuoti, eksperimentuoti su foto ir video medžiaga, rašyti. Tam nereikia jokių pastangų, atvirkščiai – jei nekurčiau, imčiau liūdėti, palengva imčiau grimzti į beprasmybę. Besimokydama mokykloje ir kasdien šaltais tamsiais rytais eidama Vilniaus senamiesčiu svajodavau apie tai, kaip būtų nuostabu kasdien vietoje nuobodžių pamokų nuo ryto iki vakaro kurti.
Kas tave įkvepia?
Labiausiai mane įkvepia gamta, menas ir grožis. Ir viskas, kas atveria suvokimui tam tikras anksčiau nesuprastas sąsajas apie pasaulį. Iš tiesų, įkvėpimas gali ateiti bet kuriuo metu, bet kokioje aplinkoje ir užsiimant bet kokia veikla. Svarbiausia yra gerai paruošti protą tam įkvėpimui pagauti. Įprasta protą ruošti susipažįstant su kuo daugiau kultūrinių, mokslinių, filosofinių kontekstų. Aš šiam paruošimui taip pat turiu labai stiprų įrankį – Transcendentinę meditaciją. Suderinus kasdienį gilų poilsį meditacijos metu su nuolatiniu domėjimusi pasauliu ir žinių kaupimu galiu pasiekti man anksčiau nepažintus giliausius vandenis, iš kurių semiuosi įkvėpimą.
Kokia tavo, kaip menininkės kasdienybė?
Stengiuosi laikytis stabilaus dienos režimo. Kai protas užimtas nuolatiniu minčių ir idėjų plėtojimu, man reikia stipraus jį palaikančio ramsčio, antraip pralenksiu Eloną Muską ir mintimis pasiekiu Marsą ne per penkerius ar dešimt metų, bet šią akimirką. Todėl kiekvieną rytą pradedu nuo meditacijos ir kavos, lengvų pusryčių, tada imuosi darbo iki vidurdienio. Per pertraukas nuo darbo skaitau mokslo ir meno naujienas, nuolat ko nors mokausi. Į šį procesą būtinai įterpiu parodų, rezidencijų paieškas. Popietę medituoju antrą kartą ir tęsiu tą patį procesą iki pat vakaro.
Kaip vyksta tavo kūrybinis procesas?
Idėjos mane dažniausiai aplanko vizualių vaizdinių pavidalu, kuriuos akimirką pamatau mintyse. Rečiau – abstrakčių konceptų. Dar rečiau – melodijų. Tada vyksta ilgas pasiruošimo tapybai procesas: darau fotografijas, jas koliažuoju ir kitaip apdoroju skaitmeniniu formatu. Dažniausiai eskizų popieriuje nedarau, išskyrus tais atvejais, kai noriu įsiminti tam tikrą sugalvotą kompoziciją. Pasiruošimas tapybai trunka ilgiau negu pati tapyba. Man labai patinka Senovės kinų istorija apie imperatorių, užsisakiusį gaidžio paveikslą. Dailininkas pažadėjo sukursiąs paveikslą per trejus metus. Praėjus trejiems metams imperatorius apsilankė dailininko namuose, o šis paėmęs popieriaus ir teptuką, tušu gaidžio paveikslą nutapė per tris minutes. Gaidys popieriuje atrodė lyg gyvas. Imperatorius supyko ir ėmė kaltinti dailininką iš jo šaipantis. Tačiau dailininkas nusivedė imperatorių į namus, kurie buvo pilni gaidžio paveikslų. Pasiruošimas reikalavo daug laiko ir pastangų, kad galutinis rezultatas būtų nutapytas taip lengvai vos per kelias minutes.
Aš pasiruošimui tapyti į pagalbą pasitelkiu technologijas, o pats tapymas vyksta greitai, negausiais, bet tiksliais potėpiais.
Kokiais dalykais domiesi pastaruoju metu, kokią literatūrą skaitai, kokius žiūrėjai filmus?
Šiuo metu daug laiko praleidžiu besimokydama dirbi kompiuterinėmis programomis. Tai taps ir jau tampa mano platesniu kūrybos įrankių pasirinkimu. Mane labai domina tradicinės tapybos medijos derinimas su skaitmenine. Tokio darbo metu dažniausiai informaciją gaunu audio formatu: klausau tinklalaidžių, interviu, audioknygų. Skaitau tiek apie šiuolaikinį mokslą, meną ir filosofiją, tiek apie senovės civilizacijas, mitologiją. Taip pat jau kelis metus domiuosi vedomis, lankau Maharishi International University organizuojamus online kursus apie senuosius raštus, ajurvedą, vastu architektūrą, vedinę astrologiją.
Kodėl paskutiniais keliais metais tavo sukurtuose paveiksluose dominuoja būtent mėlyna spalva? Kaip ji atsirado tavo paveiksluose, ką ji simbolizuoja?
Mėlyną spalvą naudojau dar studijų metu kaip pirmąjį dažo sluoksnį paveiksle. Pagal senųjų meistrų technologiją, paveikslas spalvoms paruošiamas keliais monochrominiais sluoksniais, kuriais padaromas piešinys bei šviesotamsa. Pasiskolinusi tokią techniką adaptavau savo kūriniams, tik
vietoje tradicinių žemės spalvų naudojau mėlyną, o vietoje labai tikslaus piešinio – besiskaidančias ir mirgančias abrakcijas, kurie suteikė darbams efemeriškumo ir skaitmeninio „skonio“. Šioje aplinkoje spalvomis įterpdavau paveikslo figūras. Po kiek laiko mano paveiksluose liko tik pirmasis mėlynas sluoksnis.
Papasakok apie savo darbų motyvus.
Mano paveikslus galima matyti siurrealizmo ir maginio realizmo kontekste. Blunkant spalvoms, motyvai taip pat iš realaus kasdienio pasaulio priartėjo prie mitologijos. Taip nutiko dėl to nirimo į gilesnius vandenis. Vandenyno dugne plaukioja labai įdomios žuvys ir žmonėms dar neatrasti padarai. Visi motyvai pasirodo patys, man nereikia stengtis jų ieškoti. Verdant sriubą mintyse staiga pasirodo figūra, laikanti gyvatę ir vis grįžta tol, kol neperkeliu jos ant drobės. Nors visada kalbu apie šių motyvų sąsajas su lietuviškomis pasakomis, jie nekyla iš pasakų tiesiogiai. Tačiau tai ta pati mitologinė plotmė, kur viskas veikia kiek kitaip, nei mums įprasta. Natūralūs gamtos dėsniai čia pasirodo kaip istorijos, alegorijos ir keisti pasakojimai. Tai nėra nei sapnai, nei haliucinacijos. Senovės išminčiams supratus tam tikrus dėsningumus, jie juos perduodavo žmonėms istorijų forma, nes istorijas supranta ir vaikai, ir seneliai. Jose slypi kiekvienam pagal savo supratimą atrakinama informacija. Mano paveikslų motyvai lygiai taip pat kuria tam tikras istorijas. Istorijos plėtojasi ir kiekviename paveiksle, o augant kolekcijai bręsta tam tikra sava mitologija.
Kokiu paros metu labiausiai mėgsti kurti? Kodėl?
Man labai patinka ankstyvi rytai. Kai visi aplinkui dar miega, pradeda važiuoti tušti pirmieji autobusai ir švelniai šviečia gatvės šviestuvai mėlynoje priešaušrio šviesoje. Toks laikas būna skirtas ramybei, kavai ir pasiruošimui kūrybai. Tapyti labiausiai mėgstu, kai studija apšviesta natūralia saulės šviesa. Tada geriausiai matau atspalvius, tokiu metu mano protas aštriausias ir geriausiai susikaupiu.
Kokie yra tavo mėgstamiausi menininkai?
Šiais metais Venecijoje pamačiau menininkės Lita Albuquerque parodą “Liquid Light”. Ją sudarė keli paveikslai, stiklo ir aukso instaliacijos bei video filmas. Retai matau kūriniuose tokį lengvumą ir šviesą, todėl šie jos darbai paliko labai didelį įspūdį. Žiūrint į juos apėmė pakilus jausmas ir įkvėpimas. Būtent tokius kūrinius kuriantys menininkai man patinka labiausiai. Labai mėgstu Anselm Kiefer kūrinių paveikumą, David Lynch gebėjimą taip ryškiai perduoti chaotišką kolektyvinę dabarties būseną. Jau labai seniai žaviuosi kinų peizažine tapyba tušu. Jos neišskiriamos ir labai gilios sąsajos su senovės filosofinėmis tradicijos pakylėja kūrinius iki aukščiausio estetinio ir konceptualaus lygmens.
Kaip laikui bėgant pasikeitė tavo kūryba, kūrybos stilius?
Augant mano suvokimui tiek apie meną, tiek apie save pačią vis labiau ryškėja mano natūralūs polinkiai, motyvų pasirinkimai. Viskas tampa vis tikriau. Nors žinios nuolat auga, nebepaveikios darosi nuomonės. Kurdama nuolatos išbandau naujus priėjimus, technologijas, metodus. Man svarbu, kad visada vyktų augimo procesas. Kartais jis būna baisus, nes tenka atsisakyti saugumo, bet tai visada atveda prie gilių suvokimų. Daug taisyklių savo kūrybos procesui neturiu, išsivystė tik viena pati svarbiausia: tai yra nuolatinis asmeninis tobulėjimas ir proto blaivumas tam, kad šis sugebėtų suvokti ir perduoti vis fundamentalesnes, daugiau apjungiančias idėjas paprasčiau.
Paaiškink tai ką darai 100 arba mažiau žodžių.
Kartais gaunu dovaną ir akimirką pamatau beribį gamtos ir to, kaip sukurtas pasaulis, grožį. Toks jausmas panaikina viską aplinkui, nelieka nei blogo, nei gero. Iš čia kyla milžiniškas džiaugsmas gyvenimu. Iš čia kyla mano kūryba ir ji yra skirta tapti nuoroda link to paties beribio įkvėpimo kitiems.
Kaip įvardytum, koks yra menininko vaidmuo visuomenėje?
Menininkas yra žmogus, kurio suvokimas ir visi pojūčiai natūraliai skirti pamatyti, pajusti ir suprasti sąsajas, kurių nemato ar kurių dar nėra įprasta matyti plačioje visuomenėje. Toks matymas suteikia galimybę šias sąsajas parodyti pasauliui ir kurti progresą. Šis apibūdinimas taip pat tinka ir bet kuriam mokslininkui.
Kuo menas svarbus visuomenei?
Menas suteikia įkvėpimą, kuria progresą ir pakylėja aplinką. Estetiškoje ir intelektualioje aplinkoje visuomenė auga, auga jos vertybės. Patekę į netvarkingas tepaluotas automobilių mechanikos dirbtuves neišeisime iš jų patys neišsitepę, kad ir kokio garsaus dizainerio kostiumą vilkėtume. Išsitepę supyksime, nes kostiumą sunku išvalyti. Apsilankę rūmuose, pastatytuose ir papuoštuose didelio intelektinio ir kūrybinio darbo reikalavusiu procesu, jausimės pakylėti, įkvėpti patys sukurti ką nors pakylėjančio.
Ką tavo kūriniai sako apie tave, kaip jie tave atspindi?
Mano kūriniuose ir pasirinktose temose tiesiogiai atsispindi tai, kas esu. Juose yra visos mano patirtys. Kiekvienas kūrinys sukurtas sekant be pastangų aplankiusia idėja, pamatytu vaizdiniu. Visada žinojau, kad pasaulis yra didesnis, nei jį aprašo spauda, enciklopedijos ar net garsiausi ir įtakingiausi filosofai. Visada ieškojau priėjimo prie gilesnio jo supratimo, stengiausi rasti sąsajas mane pasiekiančiai fragmentiškai informacijai. Kodėl ląstelės sandara negali turėti ryšio su Jonuku, plaukiančiu plauste vidury ežero ir jį besistengiančia prisivilioti ragana? Gal toks klausimas skamba kaip Lewis Carol personažo Skrybėliaus „Kodėl varnas – kaip rašomasis stalas?”, bet man jis primena budistinį koan, kuris, būdamas absurdiškas, todėl neaprėpiamas protu, nejučiomis sukuria tylą. Ji
beribė, joje nėra nei blogio, nei gėrio. Iš jos kyla ramybė. Ramybėje yra džiaugsmas ir įkvėpimas.
Kokių turi patarimų menininkams kurie daug dirba, kuria, tačiau nepasitiki savimi, nedrįsta
viešinti savo kūrybos, nedalyvauja parodose, renginiuose?
Į šį klausimą yra įprasta atsakyti, kad neverta būti perfekcionistu ir siekti sukurti tobulą kūrinį. Kad visiems įprasta bijoti to, kas neįprasta ir nauja, todėl reikia tiesiog imti ir daryti. Tai tiesa, tačiau galima šį atsakymą išplėsti paminint kelis svarbius žingnius, kaip tai padaryti: svarbu nuolat domėtis meno istorija ir šiuolaikiniu menu. Taip gaunamos rekalingos žinios bei žodynas, reikalingas komunikacijai. Su žiniomis ateina pasitikėjimas. Vos pajutus bent šiek tiek pasitikėjimo, reikia imti dalintis. Dalintis galima pradėti tarp draugų, plėsti socialinėse medijose. Galiausiai, net nepajutus, besikalbant apie kūrybą, atsiras galimybė dalyvauti arba rengti parodą. Po šios – dar vieną. Po kiek laiko tai taps natūraliu procesu.