Valdonė Rudenkienė/Tie2
Teodoras Grigaliūnas, studijuodamas aplankė daugelį šalių. Sako, tai puiki galimybė ne tik paįvairinti studijas, išmokti kalbos, bet ir pažinti šalį, jos žmones. Tiesa, ne visur viskas klostėsi sklandžiai. Dėl pandemijos ,,užstrigęs” Argentinoje, sako, pagalbą gavęs tik iš gerų žmonių: ,,kai iškyla tam tikrų problemų, tai net nežinai kur dėtis, kai Ispanijos Karalystė yra atsakinga už Lietuvos Respublikos ambasadą Argentinoje”.
Teodorai, neseniai grįžai iš Kroatijos, kur lankeisi su Erasmus žurnalistikos studijų mainų programa. Kaip manai, kodėl verta įgyti ir užsienio universitetų studijų patirties?
Man tai jau trečiasis kartas, kaip išvykstu su Erasmus mainų programa. Prieš tai esu praleidęs po semestrą Barselonos ir Lisabonos universitetuose. Visuomet domino stažuočių galimybės užsienyje, todėl net nereikėjo ilgai spręsti važiuoti ar ne. Manau, jog studijos svetur turi daug pliusų ir dažnai, kiek esu girdėjęs iš kitų studentų, kurie turėjo galimybę, bet dėl tam tikrų sprendimų niekad ir neišvažiavo mokytis, po to dažniausiai gailisi.
Skirtingos studijų programos ir pasirenkamieji dalykai. Studijuojant užsienyje studentams dažnai suteikiama daugiau laisvės susidaryti studijų programą „pagal save“. Tai leidžia eksperimentuoti, išbandyti savo jėgas mokantis dalykus, kurių kitu atveju galbūt niekad ir nebūtų tekę mokytis. Kalbinis aspektas. Nepaisant to, jog greičiausiai studijuoti teks anglų kalba, visuomet yra galimybė mokytis ir užsienio kalbą už prieinamą kainą, o kartais ir nemokamai. Tarptautinė aplinka taip pat sukuria sąlygas daugiau pažinti. Lietuvoje gyvenam lyg tam tikram burbule tiek socialiniu lygiu, tiek kultūrine prasme. Jeigu turi draugų, o jų tikrai susirasi, tai turint noro ir bent šiek tiek pasistengus laisvai galima išmokti ne tik kalbą, bet dar ir gaminti kokį tradicinį patiekalą, šokti ar dainą užtraukti. Viskas priklauso nuo tavęs. Taip pat studijos užsienyje priverčia išeiti iš „komforto zonos“. Kai atvyksti į nepažįstamą vietą, dar nesi susipažinęs kaip veikia socialinės struktūros, kaip organizuojamas gyvenimas. Turistaujant miestas gali sudaryti visai kitokį įspūdį nei jame praleidžiant pusmetį. Iš pradžių gali pasirodyti keista, kai esi įpratęs „vienaip“, o yra visai kitaip, pavyzdžiui, jei kalbėtume apie žmones, jų įpročius ar kaip veikia ar neveikia viešasis transportas. Kai kas šokiruoja, o kai kas atrodo taip natūralu, jog po to, atrodo, jog kitaip ir neturėtų būti.
Prasidėjus pandemijai metams ,,užstrigai” Argentinoje, kur taip pat lankeisi su mainų programa. Ką tau davė ši patirtis?
Esu atlikęs praktiką Argentinos lietuvių savišalpos draugijoje „Nemunas“. Ši patirtis man leido susipažinti su užsienio lietuvių diasporomis, Argentinos lietuviais, jų palikuonimis. Prieš tai nebuvo tekę lankytis Pietų Amerikos žemyne, todėl buvau maloniai nustebintas, kaip aktyviai dirba šios bendruomenės puoselėdamos lietuvybę ir jos tradicijas. Nuo kugelio iki tautinių šokių – ten yra visko. Kai kurie draugijos nariai net neturi nieko bendra su Lietuva – kraujo ryšių, giminių, nieko. Bet visi svajoja nuvykti į Lietuvą – sako, jog Lietuva yra jų svajonių šalis. O priežastys labai paprastos: čia saugu, mūsų valiuta pastovi ir stipri, ir vasaromis ne per karšta. Dar kitiems, sako patinka sniegas, nes Buenos Aires provincijoje šio reginio išvysti netenka.
Kokia yra Argentinos lietuvių bendruomenė?
Daugumos argentiniečių protėvių kilmė – Italija. Tačiau apskritai, miestelis, kuriame praleidau pusmetį – Berisas, turi Argentinos imigrantų provincijos sostinės vardą. Taip yra dėl to, jog Berise įsikūrusios net 27 užsienio bendruomenės/kolektyvai iš įvairių pasaulio valstybių: Ukrainos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Baltarusijos, Balkanų šalių. Beriso mieste veikia net dvi lietuvių draugijos: Nemunas ir Mindaugas. Kasmet rugsėjo mėnesį Beriso mieste vyksta didelis renginys – imigrantų šventė (renginys vyksta visą mėnesį). Bendruomenių tautinių šokių kolektyvai visus metus ruošiasi šiai šventei. Į ją žiūrima atsakingai, repetuojama, nes dalyvauti joje – prestižo reikalas. Tarp jų ir lietuvių kolektyvai, kurie, beje, turi gerą vardą, ir laikomi vienais stipriausių. O šventė atrodo taip: pastatoma didelė palapinė, visi susiveža maisto ir gamina valgyti, pardavinėja suvenyrus. Draugijas iš savų lėšų finansuoja patys jos nariai, todėl tai vienas iš būdų draugijoms susirinkti dalį biudžeto savajai veiklai. Visą mėnesį toje palapinėje „verda“ gyvenimas. Vokiečiai šutina kopūstus su Wurst dešrelėmis, ispanai verda Paellas, lietuviai ruošia keptą duoną, bulvinius blynus, girą ir t.t. Kažkoks kosmosas. Ir dar šventės metu vyksta Imigrantų karalienės rinkimai. Kiekvienas kolektyvas kasmet išrenka savo atstovę, kuri turi reprezentuoti kolektyvą oficialiuose renginiuose, šokti ar dainuoti. Imigrantų šventės metu komisija balsuoja ir išrenka tą karalienę. Tiesa, nežinau kiek čia susiję ar panašu į „grožio konkursą“. Sako, kad anksčiau labai svarbu būdavo, dabar nebe taip. Kai buvau 2019 m., pamenu, laimėjo Peru atstovė. Tąkart visi labai stebėjosi, nes jau buvo atidavę pergalę Italijos kandidatei.
Argentinoje likai dėl pandemijos?
Kai prasidėjo Covid’as, tada nebuvo labai smagu. Sėdėjau gal 3 mėnesius griežtame karantine, nes pagal valdžios nurodymus į lauką galima buvo išeiti tik išskirtinais atvejais. Tik vienas asmuo, kuris gali eiti apsipirkti visai šeimą. Tie, kurie turi eiti į darbą ir kitaip negali atlikti jo iš namų. Galiausiai, pamenu, niekas nebeidavo. Buvo keistas laikotarpis, nes visi “pandeminiai apribojimai” Pietų Amerikoje prasidėjo dviem savaitėmis vėliau nei Europoje. Tuomet dar nežinojome, kas mūsų laukia. Turėjau iliuzijų, jog griežti apribojimai greitai baigsis ir pavyks grįžti. Kai atšaukė skrydį, per daug neišgyvenau. Tada Lietuvoje jau buvo vasara ir epideminė situacija taisėsi, o Argentinoje tik prastėjo. Ieškojau repatriacinių skrydžių ir pavyko gauti vietą viename, kuris buvo skirtas Vokietijos piliečiams. Ačiū mane priėmusiai šeimai, Cabreroms Dulkėms, pas kuriuos gyvenau visą tą laikotarpį ir su jų pagalba, atkakliai skambindami į Vokietijos konsulatus, išsiprašėme vietos ir man. O šiaip, reprezentacinio pobūdžio institucijų Pietų Amerikoje labai trūksta, nes Lietuvos konsulatas veikia tik San Paule, o kai iškyla tam tikrų problemų, tai net nežinai kur dėtis, kai Ispanijos Karalystė yra atsakinga už Lietuvos Respublikos ambasadą Argentinoje.