Veronika Synenka / Tie2.lt

Jevgenas Karasas – meno ekspertas, kolekcininkas, vienos pirmųjų privačių galerijų Ukrainoje – Karas Gallery – įkūrėjas, vadovas bei kuratorius. Jis matė meno scenos gimimą 90-aisiais, išgyveno 2000-ųjų bumą ir stebi transformacijas po 2022-ųjų. Šiame pokalbyje – ne tik prisiminimai, bet ir šiandienos požiūris į tai, kodėl vis dar gyvename laukimo režimu ir į ką galima remtis, kai nebelieka nieko – tik tikėjimas.

Jevgenai, jūs daugiau nei trisdešimt metų esate mene. Kaip pats save apibūdintumėte šiandien – galeristu? Institucija? Stebėtoju?

Galerininkas Ukrainoje yra tuo pačiu ir stebėtojas, ir galerijos vadovas. Turiu didelę patirtį – daugiau nei trisdešimt metų šioje srityje. Bet kuriuo atveju mane identifikuoja kaip galeristą. Nors dabar turbūt esu pasyvus galeristas, be viešų parodų. Keli komandos nariai yra Ukrainos kariuomenėje. Galerija dirba vidaus režimu. Paskutinį projektą įgyvendinome Kelne šių metų vasarį.

Koks buvo Ukrainos menas 90-aisiais, kai pradėjote? Ir kokį, jūsų manymu, didžiausią pokytį galėtumėte išskirti?

90-aisiais niekas nežinojo, kas yra šiuolaikinis menas. Ukrainos šiuolaikinio meno pradžia sąlyginai siekia 80-ųjų pabaigą. Tuo metu nebuvo specialaus išsilavinimo galerijų srityje. Nežinau, ar ir dabar jis adekvatus. Mano susidūrimas su Ukrainos meno vadyba rodo žemą lygį. Aš pats turiu meninį išsilavinimą. Darbas galerijoje tuomet buvo visiškai intuicinis. Tie, kurie pradėjo 90-aisiais, kūrė galerijos įvaizdį per bendravimą su menininkais, kurie jau bendradarbiavo su Europos galerijomis. Aš pats pradėjau keliauti tik 2000-ųjų pradžioje. Menininkai buvo aktyvesni, keliavo nuo 80-ųjų pabaigos, parveždavo žinių ir supratimo.

Teisinė sistema buvo dar postsovietinė. Daug menininkų dirbo aktyviai. Buvo aiški priešprieša tarp postsovietinio socializmo realizmo (dailininkų sąjunga ir meno kombinatai) ir naujojo šiuolaikinio meno, kurio niekas nenorėjo priimti, nes jis buvo nesuprantamas tiek forma, tiek esme. Tada buvo tik kelios svarbios vietos – „Brama“ Sofijos aikštėje, kuriai vadovavo JAV ambasados darbuotojas, ir Sorošo šiuolaikinio meno centras. Daugiau nieko nebuvo.

Menininkai su sovietiniu išsilavinimu pradėjo transformuoti meno situaciją. Jie rinko informaciją iš žurnalų, parvežtų iš Vengrijos ar Lenkijos – viskas buvo nespalvota. Daug menininkų išvyko į Maskvą, gyveno skvotuose. Kijevas neturėjo nei institucijų, nei paramos. Vienintelis atramos taškas buvo Sorošo centras – jis suteikė prieigą prie žinių, paramos ir stipendijų.

Nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto, nei reguliarių kelionių į Europą. Ir tuomet gimė vietinis transavangardas. Dažai buvo brangūs, todėl juos maišydavo su ūkinių parduotuvių dažais. Tapybos darbai buvo trijų metrų, nutapomi per kelias dienas. Viskas buvo rankų darbo, drąsu, įdomu – tai kūrė stilių. Šiuolaikinio meno kainos buvo labai mažos. Prisimenu, 1995-aisiais pardaviau Tistolo darbą už 1500 $ – tai tapo legenda. Dabar jis gali kainuoti 15 000 $.

Tuo metu visoje šalyje buvo tik 50–70 stiprių šiuolaikinio meno menininkų – visus žinojo vardu. Teisinė bazė buvo siaubinga. Nežinota, kaip sudaryti pardavimo sandorius. Dokumentacijos – nulis. Fotografuota į skaidres. Katalogai buvo per brangūs. Daug kas prarasta. Daugelis darbų buvo tiesiog išvežti – net nežinome kur. Kai kas pasirodo Europos aukcionuose ir yra privačiai supirkinėjama, tačiau dabartiniai įstatymai nepadeda restitucijai.

Kas šiandien vyksta Ukrainos meno scenoje? Kas jus įkvepia, o kas kelia nerimą?

Dauguma menininkų šiandien eksponuojasi ne galerijose, o muziejuose. Galerijos užsidarė arba veikia uždaru režimu. Muziejai turi infrastruktūrą, bet neturi kolekcijų ir meno rinkodaros. Menininkai tapo išmanesni – daugiau keliauja, turi daugiau patirties. Jei 90-aisiais tai buvo uždaras klubas, dabar – tai industrija. Daug kas jau iki pandemijos buvo eksponuotas užsienyje, kai kurie įsitvirtino. Dabar dešimtys menininkų turi stiprias tarptautines karjeras, bendradarbiauja su autoritetingais kuratoriais ir institucijomis.

Tačiau yra kita problema – daug kas nori būti „europietišku menininku“ ir taip praranda tapatybę. Šiandien tapatybė labai svarbi. Ukrainos patirtis – labai stipri. Karas, netektys, grėsmės – tai tikras patyrimas, kurio Europoje nėra. Jie – tai simuliuoja, o mes tuo gyvename. Ir tai mums – pranašumas.

Kaip matote meno vaidmenį karo metu – ar jis turėtų kalbėti politine kalba, ar būti asmeninio išgyvenimo erdve?

Mene visuomet svarbesnis individualūs išgyvenimai nei globalūs. Menininko patirtis labai svarbi. Negalite nusipirkti muzikos ar kino, bet galite įsigyti vizualinio meno kūrinį – tai jam suteikia perspektyvą. Jį galima platinti, jis turi rinkos potencialą. Vizualinis menas greitai suvokiamas, nes kalba universalia kalba. Norint suprasti vizualų kūrinį, užtenka kelių minučių. Filmui, romanui, koncertui – to neužtenka. Vizualinis menas skiriasi – jo nereikia versti. Gal dar muzika universali, bet ją reikia ilgai klausytis. Menas – ir propagandos priemonė, perteikianti žinutes. Individualias – menininko, bendrąsias – galerijos ar kuratoriaus.

Ką reikėtų pakeisti, kad kultūra liautųsi būti antraeilė?

Reikia valstybinės kultūros politikos, kuri paverstų meną visur esančiu, madingu, populiariu. Profesionalų bendruomenė jau padarė viską – galeristai, meno teoretikai, kuratoriai, muziejininkai, dėstytojai, menininkai. Dabar – valstybės eilė. Tik valstybė gali padaryti meną pelningu. Dideli projektai – taip pat. Reikia valstybinės rinkodaros. Galerijų ir muziejų ištekliai riboti, bet valstybė turi daugiau. Žiniasklaida, įstatymai, kultūros politika – viskas susiję. Yra trys pagrindai: rinkodara, teisinė parama ir infrastruktūra. To trūkumas rodo nesupratimą ir silpnumą. Didžioji dalis projektų laikosi ant privačios iniciatyvos. Tai nėra sektoriaus brandos ženklas – tai asmeninis indėlis.

Dirbate nepriklausomai daug metų. Kokia tokios laisvės kaina?

Visiems, dirbantiems mene – galeristams, kritikams, kuratoriams – tai nuolatinės pastangos įgyvendinti tai, ką nori, esant ribojimams. Nuolatinės pastangos ir išradingumas.

Ar tikite tvaria meno rinka Ukrainoje? Kas jai trukdo šiandien?

Jei netikėčiau, neužsiimčiau tuo. Šis tikėjimas – beveik religinio pobūdžio. Be jo – nėra prasmės. Tikiu, kad valstybė supras – reikia sukurti kultūrinį „duty-free“, kažką panašaus į kultūrinį ofšorą. Nes negalime vytis Europos – nei instituciškai, nei kolekcijų skaičiumi. Ten viskas kaupėsi šimtmečiais. Pas mus – dešimtmečiais. Todėl reikia ypatingų teisių, kad pagreitintume vystymąsi.

Kas jums yra tikras menas šiandien? Kokios temos, gestai, kalbos jus veikia?

Kiekvienas turi savo „tikrumo“ versiją. Menas nevertinamas objektyviai, todėl svarbi eksperto nuomonė. Mano atveju – tai išsilavinimo, patirties ir nuojautos derinys. Tikrumas – tai vidinis įvertinimas.

Kurie Ukrainos menininkai, jūsų nuomone, šiandien kalba aktualiai?

Čia lengva paslysti, nes tema ne visada svarbiausia. Ir natiurmortas, ir peizažas gali būti prasmingi. Dabar pasaulyje jaučiamas „kairiųjų idėjų“ poreikis – žmogaus, gamtos apsauga ir t. t. Ir kai kurie menininkai tai perteikia. Bet tai galima ir simuliuoti. Reikia intuicijos ir patirties, kad tai atskirtum. Ukrainos menininkai – jautrūs, jie neauga sterilioje aplinkoje. Jie sugeba tikrai jausti skausmą, tragediją, gyvenimą ir mirtį.

Ar galėtumėte įvardinti konkrečius vardus?

Nenoriu. Nenoriu daryti reklamos. Tai labai rimta. Vardų įvardijimas yra atsakomybė. Net jei kas nors tai padarys – tai visada bus subjektyvu ir dažnai – nejučiomis šališka.

Kaip, jūsų manymu, atrodys Ukrainos menas po dešimties metų?

Būtinai – stiprus. Būtinai – įdomus. Tikiuosi, kad po 5–10 metų menininkai turės daugiau išteklių – dideles dirbtuves, medžiagas, galimybę kurti, eksponuoti. Dabar jų labai trūksta. Sakau – Ukrainos menas šiandien yra eskizų menas. Jo mastą riboja durų anga, pro kurią kūrinį galima išnešti.

Ir pabaigai – trumpai: kam mums šiandien reikia kultūros?

Kultūra – tai vienintelė galimybė perteikti žinutes: tiek asmenines, tiek ideologines. Tai rimtas resursas, kurio niekas kitas negali pakeisti. Už kiekvieno prezidento, ministro pirmininko, taksisto ar valytojos stovi nacionalinė kultūra ir menas. Štai taip.

Straipsnis yra projekto „Kultūros tiltas: Lietuva–Ukraina“ dalis, kuris iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas