Pranešimas spaudai
Antrąjį festivalio savaitgalį „Nepatogus kinas“ paskyrė Ukrainai – tris dienas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus „Muzeotekos“ padalinyje yra rengiamos filmų apie Ukrainą peržiūros ir jas lydinčios diskusijos. Šio savaitgalio renginių programos ašis – dokumentininkų, tyrėjų ir pilietinės visuomenės aktyvistų į Lietuvą atvežtas Ukrainos karo archyvas. Iki sekmadienio vakaro su juo ir atvykusia archyvo kūrėjų komanda susitikti kviečia festivalio rengėjai.
„Pamenu, 2014-aisiais festivalį atidarėme filmu „Euromaidanas. Juodraštis“. Tie metai buvo lūžio taškas, kai pradėjo reikštis nauja kūrėjų karta, kuri filmais pasakoja apie Ukrainos žmonių kovą už nepriklausomybę. Visi tikimės, kad kažkada nurims ginklai ir filmų temos pasikeis. Tačiau belaukiant Ukrainos pergalės taip pat turime suprasti, kad šiam karui pasibaigus prasidės kitos kovos – kovos dėl tiesos ir teisingumo atstatymo – ir jos tęsis dar daug dešimtmečių. Todėl Ukrainos karo archyvas yra itin svarbus projektas ateičiai – šis įrankis su mūsų visų pagalba padės siekti teisingumo ir kovoti su dezinformacija bei taip vadinamojo „rusiškojo pasaulio“ naratyvais“, – Ukrainos savaitgalio atidarymo metu kalbėjo festivalio „Nepatogus kinas“ vadovas Gediminas Andriukaitis.
Ukrainos žmonių renkamas archyvas
Ukrainos karo archyvas – tai virš 244 terabaitų surinktų duomenų, 36 tūkst. užregistruotų įvykių ir potencialių nusikaltimų, daugiau nei 44 mln. failų, 7224 interviu su karo nusikaltimų liudininkais. Skaičiai kasdien didėja – visa ši medžiaga vykstant karui tebėra renkama pilietinės visuomenės iniciatyva.
„Taika be teisingumo netrunka ilgai – tampa patogu pamiršti karus. O archyvai paremia mūsų kolektyvinę atmintį – jie turi įtaką tam, kaip visuomenė prisimins savo praeitį. Įprastai archyvus kontroliuoja valstybinės institucijos, tačiau šioje skaitmeninėje eroje galime kurti tokius archyvus, prie kurių rinkimo prisideda patys žmonės. Ukrainos karo archyvu siekiame, kad nebūtų „prekiaujama“ prisiminimais apie karą ir tai neliktų vien antraštėmis“, – pasakojo Ukrainos karo archyvo bendraįkūrėjas ir vadovas Maksym Demydenko.
Ukrainos ambasadorė Lietuvoje Olga Nikitčenko taip pat pabrėžė dokumentavimo svarbą. „Ukrainiečiai suprato, kaip svarbu fiksuoti kiekvieną nusikaltimą ir įvykdytą žiaurumą, kurį padarė rusai – kad jie negalėtų perrašyti tiesos. Ukraina nesustos, mes niekada neleisime, kad siaubingi nusikaltimai būtų užtildyti ar pamiršti. Nenurimsime, kol nebus teisingumo. Nes taika be teisingumo tėra tiksinti bomba, kuri gali vėl susprogti.“
„Ukrainoje nėra šeimų, kuriose nebūtų besikaunančio, sužeisto ar žuvusio žmogaus. Tai yra labai asmeniška mums visiems ir mūsų komandai. Šis projektas kažkuria prasme yra būdas perteikti mūsų skausmą ir paversti jį kažkuo naudingu – kad jo įrašai vėliau nutiestų kelią į teisingumą, – sakė M. Demydenko. – Tai yra geriausiai dokumentuojamas karas žmonijos istorijoje, bet didelis mastas be struktūros tebūtų triukšmas, todėl viską sisteminame. Ir tai darome ne tik tam, kad vėliau įrodymai galėtų būti naudojami teismuose, bet ir menui, švietimui, gijimui. Tad jei esate žurnalistas, mokslininkas ar kuratorius ir matote, kaip galite panaudoti šiuos duomenis, pasikalbėkime.“
Filmai ir pokalbiai
Šeštadienį apsilankiusieji „Muzeotekoje“ pamatė jautrią istoriją, kurios turėjo nebūti – režisierės Alisos Kovalenko filmą „Mano brangusis Teo“. Prasidėjus karui ji savanoriškai užsirašė į kariuomenę ir išvyko į frontą, namie palikusi savo penkerių metų sūnų Teo. Jam siųsdama intymius vaizdo dienoraščius ir poetinius laiškus, režisierė fiksuoja sunkią karo realybę bei apmąsto savo pasirinkimą tarnauti. Kartu ji įamžina didelę šilumą ir tikrą karių draugystę, gyvuojančią net ir pačiose siaubingiausiose aplinkybėse.
Filmą lydėsianti diskusija kvietė pasikalbėti apie moterų vaidmenis karo sąlygomis: nuo fronto linijų iki įvairių sričių jo užnugaryje, nuo dokumentavimo ir žvalgybos iki dalyvavimo krizių valdyme ir visuotinėje gynyboje. Diskusijos dalyviai kalbėjosi kaip aktyvus moterų dalyvavimas formuoja pasipriešinimo, atsparumo ir atsakomybės supratimą karo sąlygomis, ir kokią strateginę reikšmę jis turi visuomenei bei valstybės saugumui. Pokalbyje dalyvavo politikos ir religijos antropologė Gražina Bielousova, saugumo ekspertė Inga Samoškaitė, psichologė, labdaros fondo „Foundation Union“ prezidentė Hanna Miroshnychenko, „ArtTech Hub“ vadovė dr. Miglė Caporkė ir Atviros Lietuvos fondo partnerysčių vadovė Eugenija Kovaliova.
Šeštadienį „Muzeotekoje“ taip pat apsilankė festivalyje viešintis ukrainiečių režisierius Simon Mozgovyi, jis kartu su kolegėmis Yelizaveta Smith ir Alina Gorlova sukūrė filmą „Militantropos“. Tai filmas ne apie karą, o apie žmogų, kuris karo akivaizdoje tampa kariu, pabėgėliu, liudininku, kuris praranda viską ir vis tiek išlieka žmogumi. Po filmo jis pasiliks pokalbiui apie karo poveikį žmogui, bendruomenei ir visuomenei. Pokalbyje taip pat dalyvaus Lietuvos karo akademijos psichologė Rosita Kanapeckaitė, neformalaus ugdymo ir konsultacijų centro „Prosperis“ viceprezidentė Olena Kalashnykova, dokumentinių filmų kūrėjas ir edukatorius Francesco Rufini bei žurnalistė Greta Klimkaitė.
Sekmadienį žiūrovų lauks režisieriaus Olivier Sarbil filmas „Viktoras“. Iki Rusijos invazijos Viktoras mosuodavo kardu, įkvėptas samurajų filmų. Prasidėjus karui jis skubėjo stoti į kariuomenę, norėdamas apginti šalį ir įrodyti savo vertę kovoje. Tačiau dėl kurtumo jo nepriėmė ir vietoje to Viktoras apsiėmė spaudos fotografo rolės. Po šio filmo žiūrovai pasiliks pokalbiui apie dokumentavimą ir meną kaip pilietinės gynybos formas. Pokalbyje dalyvaus Ukrainos karo archyvo vadovas Maksym Demydenko ir duomenų rinkimo bei analizės vadovė Iryna Pavliukovska, režisierius Ivan Sautkin, žurnalistė, dokumentikos kūrėja Ieva Balsiūnaitė ir žurnalistė, prodiuserė Daiva Žeimytė-Bilienė.
