Kostiantynas Dorošenko / Tie2.lt

Šiuolaikinio Ukrainos meno peizaže Volodymyras Budnikovas – tarsi uola, kurios neįveiksi lengvu pasivaikščiojimu. Jo menas reiklus žiūrovui, intelektualiai laisvas ir emociškai drąsus. 2022 metais nepriklausomas Ukrainos kultūrologijos žurnalas „Ї“ menininką apdovanojo ordinu „Už intelektualinę drąsą“ – „už drąsią intelektualinę postmodernios tikrovės interpretaciją tiek taikos, tiek karo negandų sąlygomis“.

Volodymyras Budnikovas dėstė tapybą Nacionalinėje dailės ir architektūros akademijoje Kyjive ir Hužou pedagoginio universiteto Zhao Mengfu meno koledže Kinijoje. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos jis dirbo ir rengė parodas Vokietijoje, o 1993 metais jo kūryba tapo disertacijos tema Berlyno Humboldto universitete. Menininko darbų yra svarbiausių Ukrainos muziejų rinkiniuose ir tarptautinėse kolekcijose, tarp jų – Peterio Ludwigo, Nortono Dodge’o ir „Deutsche Bank“ kolekcijose.

Nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios Budnikovas aktyviai dalyvauja tarptautinėse parodose Prancūzijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Azerbaidžane ir Vokietijoje.

Liepos mėnesį Berlyno meno centre „Künstlerhof Frohnau“, remiant „ChervoneChorne Yurii Stashkiv Foundation“, pristatytas bendras Volodymyro Budnikovo ir amerikiečių eksperimentinės muzikos kompozitoriaus bei garso menininko Ray’aus Kaczynskio projektas „Laiko derlius“.

Frohnau miške įsikūrusi vieta per savo istoriją regėjo ne vieną skirtingų likimų „derlių“. XX a. trečiajame dešimtmetyje čia veikė karo ligoninė, šeštajame – plaučių ligų sanatorija, o nuo aštuntojo dešimtmečio – psichiatrijos klinikos filialas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, vykstant Jugoslavijos karams, čia buvo įkurta pabėgėlių iš Bosnijos ir Hercegovinos stovykla. 1998 metais vokiečių menininkas, kuratorius ir visuomenės veikėjas Dieteris Ruckhaberle išrūpino, kad kompleksas būtų ilgam laikui išnuomotas menininkų sąjungai. Šiandien čia, greta kitų menininkų, savo studiją turi ir Volodymyras Budnikovas.

Muzika jūsų gyvenime užima svarbią vietą – galėčiau jus pavadinti tikru operos aistruoliu. Ray’aus Kaczynskio menas kitoks: jis dirba su garsu realiuoju laiku, nemažai vietos jo kūryboje tenka improvizacijai. Kodėl jums buvo įdomu kurti bendrą projektą būtent su juo?

Kai kalbame apie operą, ji kone automatiškai ima atrodyti kaip klasikos sinonimas. Tačiau iš tiesų tai sintetinis muzikinis veiksmas (italų opera – „veiksmas“, „darbas“, „kūrinys“), su kiekviena epocha įgyjantis naują formą. Todėl mano susižavėjimas radikaliu XX amžiaus muzikiniu avangardu nė kiek neprieštarauja meilei klasikinei muzikai. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Berlyno filharmonijoje buvo parodyta Bauhauzo laikotarpio kubistinė opera, o kiek anksčiau vykau į bažnyčią, kur jau daugelį metų be pertraukos tęsiasi Cage’o vargonų projektas. Ray’us yra ne tik sudėtingos eksperimentinės muzikos atstovas, bet ir įvairias meno sritis jungiantis kūrėjas – savo muzikinius pasirodymus jis dažnai derina su performansu, poezija ir vaizdo menu. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad jo kūriniai nėra improvizacija įprasta šio žodžio prasme. Galima sakyti, mūsų metodai panašūs: abu dirbame su abstrakcija, kurios pagrindas – tikrovėje arba kitame meno kūrinyje pamatyti vaizdiniai. Menas visuomet kyla iš meno. Net jei naujasis menas nubraukia ankstesnįjį, šitaip jis kartu jį ir patvirtina.

Viena pagrindinių jūsų kūrybos temų – peizažas. Kaip jis jums siejasi su abstrakcija?

Mano abstrakcijų atspirties taškas beveik visada yra konkretus peizažas arba kelių kraštovaizdžių junginys. Tačiau ant konkrečios regimos tikrovės sluoksniuojasi mano žinojimas – arba nežinojimas – apie tai, ką matau, prisiminimai ir vaizduotė, realiu laiku regimo vaizdo pojūtis, nuotaika, mintys apie matyto vaizdo ritmą ir dėsningumus. Tarkime, miške, kurį pastaruoju metu tapau, man vaidenasi griuvėsiai – laužyti gyvenamųjų namų, kuriuos gimtinėje, Ukrainoje, sugriovė Rusijos atakos, kontūrai. Tačiau suprantu, kad pasakojimas apie tokį junginį pats taps abstrakcija tos Europos dalies gyventojams, kurie gyvena taikoje – lygiai taip pat, kaip jiems iki šiol abstrakcija lieka pats Rusijos ir Ukrainos karas. O mano kuriama abstrakčioji tapyba gali perteikti šį siaubingą mūsų bendros tikrovės vaizdą visa jo jėga.

Ray’aus Kaczynskio performansą lydėjusiame vaizdo įraše taip pat buvo peizažų – judančių, nerimą keliančių. Jame pasirodo tankai. Ar tai galima suvokti kaip Rusijos karo prieš Ukrainą apmąstymą?

Be abejo. Tačiau kurdamas vaizdo įrašą Ray’us Kaczynskis galvojo ne tik apie plataus masto karą, kurį Rusija vykdo Ukrainoje, bet ir apie tikrąsias jo šaknis. Savo vaizdo kūrinyje jis brėžia paralelę tarp propagandinių šūkių patoso, maitinusio masinę iliuziją apie naują laimingą gyvenimą tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Jungtinėse Valstijose. Derliaus temą jis pasirenka neatsitiktinai – derlius tapo supervalstybių didybės simboliu. Ray’us – Berlyne gyvenantis lenkų kilmės amerikietis, turbūt todėl jo žvilgsnis toks daugiasluoksnis. Tankai jo vaizdo įraše rimuojasi su kombainais. Taip jis nurodo kitą derliaus simbolikos pusę – sėjėjo atsakomybę ir visų tų, kurie puoselėjo kultūrą, atvedusią prie šiandienos karo siaubo, sąžinę. Beje, žodis „kultūra“ juk turi ne vien teigiamą reikšmę, ar ne?

Jeigu atsigręžtume į lotynų kalbą, terminas „kultūra“ nurodo žemdirbystę, sėslų gyvenimo būdą. Verta prisiminti, kad tokiai kultūrai priklausė Kainas, o Abelis buvo gyvulių augintojas ir klajoklis. Apskritai kultūros sąvoka apima visa, kam žmonija priskiria vertę. Čia neišvengiamai tenka mąstyti ir apie kolonializmą, kultūrines klišes naudojusį tautoms hierarchizuoti. Jūs jau seniai esate Vakarų Europos meno scenos dalis. Kaip veikia šios klišės?

Kadangi nuo plataus masto karo pradžios su žmona Vlada Ralko daugiausia gyvename ir dirbame Berlyne, turbūt kalbėsiu apie savo patirtį Vokietijoje. Viena vertus, kultūrai čia sekasi gerai – jai yra vietos, o ši vieta visuomet yra ir politinis laukas. Tačiau jei anksčiau institucinė parama abstrakčiajam menui, kaip priešpriešai buvusiai totalitarinei estetikai, buvo rimtas politinis gestas, dabar matomose meno praktikose vyrauja edukacinis naratyvas. Kalbu apie man artimą sritį – meną, tačiau kai jis laisvas ir atidus, jame atsiskleidžia dabartinių kultūros procesų esmė. Tuo sėkmingai spekuliuoja Rusija: kaip derama SSRS teisių perėmėja, ji korumpuoja ir instrumentalizuoja kultūrinius procesus. Paprasčiau tariant, valdo kultūrą savo naudai. Tai veikia, nes vadinamoji rusų kultūra Europoje a priori laikoma kažkuo didingu ir vertingu. O kartu su šiuo nekvestionuojamu tikėjimu rusų kultūros didybe tarsi iš pasąmonės išnyra iki galo neapmąstytas Vokietijos kolonializmas.

Kokias Ukrainos meno suvokimo tendencijas Vokietijoje pastebite nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios?

Tai primena sugėrimą. Vokietija priima tokią kalbą, kurios taisykles šiandien pati yra nustačiusi. Iš esmės tai primena požiūrį į pabėgėlius: asimiliuokitės arba tapkite nematomi. Tokį požiūrį galima palyginti su noru koreguoti savo regėjimo lauką – pasirinkti, ką jame matyti, o ko ne.

O kokius procesus pastebite šiandieniniame Ukrainos meno gyvenime?

Geras menas nutyla arba atsiriboja nuo valstybės. Tai itin nerimą keliantis ženklas tuo metu, kai Ukrainos išlikimas priklauso nuo valstybingumo išsaugojimo. Valstybė savo ruožtu skirsto meną į skirtą sau ir į tą, kuris išstatomas Vakarams skirtoje vitrinoje. O prastas menas užsėdo ant patriotinio arkliuko. Valstybė instrumentalizuoja kultūrą ir meną pagal seną sovietinį įprotį. Kol tai tęsis, mes pralaimėsime.

Derliaus nuėmimas – metas rinkti tai, kas užauginta. Jūsų ir Ray’aus Kaczynskio projektas paliko nerimo įspūdį, tačiau kartu – ir atviros pabaigos pojūtį, tarsi ozono kvapas po audros. Tapyba, garsas ir vaizdas bylojo ne tik apie dabartį, bet ir atvėrė praeities modernistinių projektų sluoksnius. Kokį derlių šiandien renkame?

Performanso metu studijoje tvyrojo tamsa – langus uždengėme mano tapybos darbais. Pro juos šiek tiek skverbėsi dienos šviesa, todėl paveikslai tapo panašūs į vitražus, o pati erdvė įgavo iškilmingumo. Kai su Ray’umi ruošėmės šiam įvykiui, kiekvienas tarsi ėjome kito link, tačiau iki pat paskutinės akimirkos tiksliai nežinojome, kaip susiklostys mūsų bendras veiksmas. Kai beriame grūdus, privalome tai daryti taip, kaip reikia, nes jei tik imituosime sėją, kultūra neužaugs. Dabar kalbu apie mūsų labai intymų, nematomą pasirengimo pasirodymui procesą, kupiną pasitikėjimo ir atsakomybės. Šį abipusį susidomėjimą galima pavadinti solidarumu, nes kiekvienas savo istorijoje ieškojome taškų, galinčių padėti geriau suprasti kito istoriją. Dvyliktaisiais Rusijos ir Ukrainos karo metais ir penktaisiais plataus masto karo metais pjauname kruviną derlių, kurį pasėjo sovietinė sistema – ir pasėjo jį visame pasaulyje. Tačiau kiekvienas, net ir labai mažas, kuklus, desperatiškas judesys, kuriuo mėginama prasklaidyti šiandienos visa apimančią tamsą, šiuo metu, regis, tik vis labiau tirštėjančią, gali susilpninti šio vis dar gyvybingo sovietinio koloso pozicijas. Koloso, kuris vis dėlto stovi ant molinių kojų.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas