Veronika Synenka / Tie2.lt

CUTOUT – tai ne apie techniką. Tai apie laisvę, sinergiją ir drąsą. Koliažistė ir festivalio bendraįkūrėja Katia Syta pasakoja, kaip viskas prasidėjo – ir kaip koliažas tapo naujosios menininkų kartos balsu.

Katia, kaip tu atradai koliažą? Kas tave šioje technikoje labiausiai patraukė?

Atsitiktinai pradėjau kurti koliažus po pažinties su Svitlana Ostrovska. Tai tapo intymiu dialogu su savimi – niekas man netrukdo ir turiu visišką saviraiškos laisvę. Mane patraukė būtent ši laisvė ir simbolizmas, kurį įdedu į darbą, nors ne visada noriu būti suprasta. Dabar mano koliažuose atsispindi ne tik simbolika – pradėjau atskleisti ir savo ekspresyvią prigimtį.

Kada supratai, kad nori sukurti kažką daugiau – festivalį, bendruomenę, platformą?

Tai įvyko per mano personalinę parodą Kijevo istorijos muziejuje, 2021 m. pradžioje. Tarp lankytojų sutikau kitų koliažistų, tarp jų – Annet Sagal. Ši pažintis paskatino mintį apie grupinę parodą. Tą pačią idėją tuo pat metu turėjome trise – dar buvo mano sesuo Olya Syta. Idėjų buvo tiek daug, kad viskas išaugo į festivalį. Bendruomenė ėmė formuotis jo metu – jau per uždarymą paskelbėme, kad atidarome dirbtuves, kurios vis dar veikia ir 2025 m. gegužės 10 d. turi 23 rezidentus.

CUTOUT – tai ne tik renginys, bet ir festivaliai, bendruomenės, dirbtuvės, parodos. Kaip pati apibūdintum jo dvasią?

Tai meno aplinkos sąveikos filosofija, reiškimasis ir formavimasis. Trumpai ir asmeniškai man tai reiškia būtent tai.

Kokia buvo pirmojo festivalio koncepcija? Kaip ji keitėsi laikui bėgant?

2021 m. mums buvo svarbu pristatyti koliažą kaip meno formą, ištraukti jį iš suvokimo kaip paprastos aplikacijos. Įkvėpė ir tai, kad Ukrainos galerijos bijojo dirbti su koliažu – juk tai ne drobė, jį sunkiau vertinti, parduoti, užpildyti erdves… Todėl pirmojo festivalio tema buvo „Menas nėra amžinas“. Dažnai skambėjo klausimas: „Kiek ilgai gyvuos koliažas?“ Mums buvo svarbu pasakyti: nesvarbu, kiek ilgai gyvuoja menas – juk žmogaus vertė nesumažėja nuo to, kiek metų jis gyvena. Meno vertę suteikia ne technika, o kūrėjas. Ši tema vis dar aktuali, bet labiau žiūrovui nei galerijoms. Žiūrovas vis dar mokosi priimti meną ne tik drobėje.

Kas šiandien sudaro jūsų auditoriją? Profesionalūs menininkai ar tie, kurie ieško saviraiškos formos?

Abi grupės. Profesionalūs menininkai dažnai prisijungia, nes mūsų aplinka jiems patinka – ji skiriasi nuo įprastos meno bendruomenės, čia nejaučiama konkurencija, mes einame kitu keliu. Mūsų bendruomenėje daug tarpdisciplininių kūrėjų: fotografų, iliustratorių. Kai kurie iš jų – mano mokiniai.

Kokį vaidmenį CUTOUT plėtroje atlieka bendruomenė? Ar jaučiate, kad aplink festivalį formuojasi kultūrinė aplinka?

Labai stipriai tai jaučiame. Mes ne tik jaučiame – mes sąmoningai ją kuriame. Jau matome visą koliažistų kartą, kuri užaugo stebėdama, ką kuriame, ko mokome. Prieš mane beveik niekas nenaudojo „draskymo“ kaip technikos, o dabar tai matyti mokinių darbuose. Taip pat ir požiūris „koliažas kaip tapyba“. Mes paveikėme ir kainų diapazoną. 2020–2021 m. koliažo beveik nebuvo meno rinkoje, kainos prasidėdavo nuo 500 grivinų.

Dabar koliažas populiarus ir dirbtuvėse, ir meno terapijoje, beveik kiekvienoje galerijoje ar renginyje. Iki 2021 m. dauguma koliažistų „dirbo į stalčių“, nerodė savo darbų viešai. Dabar koliažas pripažįstamas kaip meno rūšis, o ne tik technika.

Kuo, tavo nuomone, koliažas šiandien išsiskiria kaip meno raiška?

Jis labai nuoširdus – greitai išreiškia pasąmonę. Koliaže nevaizduoji to, ką matai – tai dažnai nesulaikytas pasąmonės srautas per atsitiktinius vaizdus. Žinoma, koliažistas gali sąmoningai perteikti idėją, kaip pavyzdžiui, Sashai Chichkan – jos technika pribloškianti. Bet kartais koliažas paliečia tiesiog vienu gerai parinktu elementu – tai ne apie idėją, o apie nuoširdų simbolizmą.

Kodėl, tavo manymu, būtent dabar koliažas išgyvena naują populiarumo bangą Ukrainoje?

Jis greitas, prisitaikantis, gali būti skaitmenizuotas, animuotas. Pirmojo pasaulinio karo metu koliažas buvo meno aktyvizmo įrankis – ir dabar taip pat. Be to, jis labai aktualus reklamoje, dizaine. Bet svarbiausia – jis nuoširdus. To labai trūksta meno aplinkoje. Net žmogus, kuris nėra profesionalus žiūrovas, per koliažo simboliką ir pažįstamus vaizdus atpažįsta save.

Ar koliažą galima laikyti pasipriešinimo forma? Refleksija? Siekiu vientisumo išskeltoje realybėje?

Taip pat. Bet koliažas – daug daugiau. Jei žiūrėtume į jį kaip į filosofiją, pastebėtume, kad koliažistai yra labiau prisitaikantys prie visuomenės pokyčių. Jie pripratę prisitaikyti ir susikurti savo „vaizdą“ ar realybę iš to, kas siūloma.

Kaip matai šiuolaikinį Ukrainos meną šiandien? Kas jame svarbu, skausminga, aktualu?

Džiaugiuosi, kai jaunimas atidaro naujas erdves – gal ne profesionaliai, bet daro. Skaudžiausia – „senoji mokykla“, kuri nepripažįsta naujo, gyvena 90-ųjų įstatymais. Bet jie neamžini, ir tai džiugina.

Trūksta kritikos, etikos, meno dilerių ir parodinių erdvių. Meno dileriai – didžiausia problema: jų vos keli, o pardavimų sistema paremta korupciniais kanalais iš 2000-ųjų. Jie netiria rinkos, dirba pagal senus kelius.

Šiuolaikinis menas – neįvertintas. Ne tik dileriai, bet ir galerijos dirba su ta pačia menininkų grupe. Juk reikia dirbti su žiūrovu, ieškoti naujų vardų, rizikuoti, turėti autoritetą ir drąsos parodyti tai, ko kiti nerodo.

Ar yra menininkų ar renginių, kurie tave ypač įkvėpė pastaruoju metu?

Iš renginių – su pagarba žaviuosi „Dukat“ galerijos projektais Ukrainos name. Oksanos Grozovskos jautrumas ir žinios atsiskleidžia kuratorystėje – tai, ką jie daro, yra profesionaliausi projektai, kokius esu mačiusi.

Iš menininkų – Tiberijus Silvashi. Jis man – šiuolaikinio Ukrainos meno fenomenas. Nesuvokiu, kodėl jis taip mažai rodomas pasaulyje – tai indėlis į Ukrainos kultūrą šimtmečiams.

Kaip pasikeitė Ukrainos meno scena po 2022 metų? Ar ji tapo drąsesnė, politiškesnė?

Drąsesnė – taip, ypač jaunimas iki 30 metų. Labai jiems dėkinga. Svarbu, kad jiems netrukdytų, o palaikytų. Politiška – galbūt. Bet daug populiarių temų naudojama dėl viešųjų ryšių, net ir iš užsienio, arba „neaiškiai“ išvykusiųjų.

Užsienyje nenoriu matyti parodų, kur mūsų menininkai grubiai eksploatuoja politines temas, net nebūdami Ukrainoje daugelį metų. Pavyzdžiui, neseniai – Šviatčenko darbai karo tema „Lavros“ galerijoje buvo tiesiog vulgarūs ir ciniški.

Trūksta kritikų. Tai ne menininkų darbas.

Ar tiki, kad kultūra gali ką nors pakeisti visuomenėje, sąmonėje?

Taip. Ne tik tikiu – jau matau ir jaučiu. Rodant projektus Europoje, dažnai girdėdavau: mūsų ir agresoriaus kultūra jiems atrodė viena. Jie nesiskiria.

Kuo daugiau projektų darome patys už Ukrainos ribų, tuo daugiau žiūrovui pasakome apie save. Projektai turi būti gilūs, rimti – ne vien tautiniai simboliai. Turime plėsti asociacijų lauką apie mūsų tautą – ir jis turi būti intelektualus.

Ką tau reiškia būti menininke Ukrainoje būtent dabar?

Tai atsakomybė. Jei mano žiūrovas – ne tik ukrainietis, tai mano žinutė turi būti ir prieinama, ir nuoširdi, ir diplomatiška, neišduodant nei savęs kaip žmogaus, nei kaip menininkės.

Apie ką tau norėtųsi kalbėti per meną šiandien – asmeniškai, ne kaip organizatorei, o kaip kūrėjai?

Apie viską, ką noriu – kalbu. Tik asmeniškesnio meno dažnai nespėju parodyti, neturiu finansinių galimybių, nors darbų yra daug. Dažnai tai – apie mano emocinius išgyvenimus, kurių neturiu su kuo pasidalyti.

Neasmeninis – tai dabartinis projektas apie belaisvius. Esu ir idėjos autorė, ir menininkė. Jis gimė, kai netyčia į rankas pateko civilių belaisvių laiškai. Tai buvo toks skausmas, kad antrą kartą jų neskaitysi – tiesiog darai viską, kad tai pamatytų įvairiose pasaulio šalyse.

Interviu yra projekto ,,Kultūros tiltas: Lietuva-Ukraina” dalis, iš dalies finansuojamo Medijų rėmimo fondo.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas