Veronika Synenka/Tie2.lt
Olga Stein Kalinovska-Kravčiuk – Ukrainos menininkė, kuratorė ir teatro dailininkė, kritinių tekstų platformos „by text“ įkūrėja ir redaktorė bei tinklalaidės „Hi it’s me, Stein“, skirtos šiuolaikiniam Ukrainos menui, autorė. Ji derina asmeninę meninę praktiką su kuratoryste savo įkurtoje „artist-run space“ erdvėje „thesteinstudio“, organizuoja rezidencijas, palaiko meno bendruomenę ir kuria atvirą erdvę dialogui bei bendradarbiavimui.
Olga, labas! Kaip sekasi? Koks tau dabar etapas – kūrybiškai, viduje, asmeniškai?
Sveika, Veronika, pagavai mane tarp trečiosios šio mėnesio parodos montavimo ir prieš ketvirtosios atidarymą. Akivaizdu, jaučiuosi pavargusi – tarp miestų ir prieigos kodų, bet kartu su galutiniu džiaugsmu ir didžiuliu dėkingumu už galimybę šias dosnias keturias dienas būti namuose.
Nors, be viso kito, šiuo metu labai laukiu sugrįžimo į rezidenciją Rygoje. Mane pakvietė „TUR telpa“, kuo be galo džiaugiausi, nes jų parodų programa tiesiog neįtikėtina. Iš šio kvietimo gimė mano didžiulė meilė – iš pradžių Rygai, vėliau ir Vilniui. Turėjau galimybę šiek tiek pakeliauti ir po mažesnius Baltijos miestus, tačiau jaučiu, kad noriu dar daugiau laiko skirti vietinio konteksto tyrinėjimui. Lapkritį taip pat planuoju praleisti Rygoje, ruošiantis projektui su LCCA. Rengiu projekto–performanso sumanymą su taksiderminiais stalo įrankiais. Noriu serviruoti stalą ir pakviesti kartu su manimi praleisti tokią vakarienę.
O kitais metais turiu kvietimą atvykti su projektu į Lietuvą. Šiuo metu mane šiek tiek domina teatras, todėl noriu pasinaudoti šia galimybe, kad pažvelgčiau giliau – ne tik į vizualųjį meną, bet ir į teatrinę sceną.
Koks jausmas būti menininke ir kuratore tuo metu, kai Ukrainos menas sulaukia naujo dėmesio?
Akivaizdu, kad pradėsime nuo sudėtingų klausimų. Dažnai jaučiu savo netinkamumą, kai viename sakinyje susiduria tiek siaubo, tiek dėmesio ekonomikos.
Ką tau reiškia „būti aktualiai“ – turint tavo patirtį ir žvelgiant į šiuolaikinę meno sceną bei rinką?
Tai ne apie rinką ir ne apie sceną, o apie sunkų ir aštrų – kontaktą su realybe.
Kokie šiandien Ukrainoje meno populiarinimo metodai, tavo nuomone, veikia – ir ką dar reikėtų keisti?
Akivaizdu, kad populizmas tiek politikoje, tiek mene, tiek popscenoje atsisuka nuo vienų ir tų pačių metodų bei principų, o man vis mažiau įdomu tirti, kuris iš dirgiklių ar rinkodaros triukų kur nukreiptas. Daugiau domina tai, ką mes patys nustatome kaip meną, kurį norime populiarinti, ir kaip tai formuoja įsivaizduojamą „mus“. Ar kalbame apie naują Kultūros paviljono projektą, pavyzdžiui, su Ai Weiwei, ar apie parodą geležinkelio stotyje „Ukraine-WOW“, apie Vasyliaus Stuso istoriją Meno arsenale, ar apie buto parodą kuratorės O. Pogrebniak? Ar vien tik atskirų projektų populiarumas veikia kaip srities populiarinimas ir kokių pasakojimų mes atsisakome, kad ši populiarumas susidarytų? Ar išvis egzistuoja universalus „menas Ukrainoje“, kurį galima populiarinti?
Kaip karas ir konteksto pasikeitimas paveikė tavo meninę praktiką – ne tik temas, bet ir medžiagas, technikas, metodus?
Turiu pripažinti siaubingą dalyką, bet jau dabar vargu ar gerai prisimenu save ir savo praktiką iki karo. Tai tęsiasi taip ilgai mano gyvenime. Gal todėl mirtis tapo pilnaverčiu kasdieniu partneriu ir kūrybinio proceso medija. Dabar daug dirbu su taksidermija, tai šiek tiek apie išplėstą galimybę gyventi kartu su mirtimi.
Paskutiniuose darbuose naudoji taksiderminius gyvūnus. Kodėl būtent ši medija – ir kaip ji leidžia kalbėti apie karo siaubus?
Bet koks romantiškas perteklinis puošnumas, sudėtinga vaizdinė raiška man atrodo nepriimtina distancija. Distancijoje negali tiesiai pažvelgti į realybę, vietoje to atsiranda rizikinga romantizacija ir prielaidų darymas. To man visiškai nereikia, stengiantis vis dėlto likti menininke su tam tikru uždaviniu vaizdinių formavime, bet visgi siekiu maksimalaus aiškumo. Faktinis mirties buvimas man labai daug apie tai pasako.
Papasakok apie darbą „The Scenography of a Great Epic Does Not End with a Wedding“. Kokia jo idėja? Kodėl būtent vestuvės tapo centrinės reikšmės vaizdu?
Tuo pat metu, ruošdamasi darbui teatre, perskaičiau „Eneidą“, šiek tiek Euripido: „Trojanės“, „Finikiečiai“, „Aukos“, ir „Iliadą“ Boriso Teno vertimu, o pabaigiau Kotliarevskio „Eneida“. Tekstai buvo visiškai tinkami salos aplinkai, kurios teritorija man atsiskleidė puslapiuose – apie moters vaidmenį herojiškajame epopėjuje ir apie tai, kas nutinka herojams po karo. O tada netikėtai – Mike‘o Johanseno „Kelionė mokslininko daktaro Leonardo ir jo būsimos mylimosios gražiosios Alchestos į Slobožanų Šveicariją“. Visa tai kartu – šiek tiek apie kultūrų žaidimą, pasisavinimus, įkvėpimą priartėti prie tokios ironijos ir humoro, lyginant šias kultūras, ir, svarbiausia – žaidimą siužetu dėl „peizažo“.
Čia aš užsimenu apie Mike‘o Johanseno poskriptumą istorijoje apie daktarą Leonardą. Autorius verčia citatą iš prologo ir pripažįsta, kad visas romanas buvo „peizažo knyga“. Pats romanas savaime yra tam tikra apgaulė: skaitytojas mano sužinąs pagrindinių herojų istoriją, o pabaigoje autorius konstatuoja, kad romanas visą laiką buvo tik gamtos aprašymas.
Vėliau daug mąsčiau apie tolimą ir artimą herojišką epą, tolimą ir artimą karą, apie mitus, herojaus pabaigą ir didingą meilę – ir apie tai, kas yra aplinkybės, bei kur čia gali būti vieta gyvenimui ir šventei. Ir dėl kokio „peizažo“ aš matau savo siužetą.
Parašiau dramą – herojišką epą apie Loto žmoną, Loto dukras, paliktą (okupuotą) žemę, apie Junoną, Didoną ir kitus, bei apie vyrų paiešką nesibaigiančio karo metu. Tekstas ir ypač dramos rašymas – sena mano praktikos dalis, pavyzdžiui, mano pirmoje solo parodoje Londone ekspozicijos pagrindas buvo būtent mano drama.
Tekstas baigėsi ir tuo pačiu nebuvo užbaigtas vestuvėmis. Nors atidus skaitytojas galėtų suprasti, kad visas tekstas buvo parašytas tik, kaip juokauja autorius, dėl vestuvių scenografijos – dar epigrafe.
Vėliau, grupinei parodai Limassolyje, dirbdama su tekstu, sukūriau scenografiją vestuvėms, kurios taip ir neįvyko. Instaliacinio stalo forma – įprastas P formos vestuvių stalas, vainikuotas vestuviniu kepalu. Metalinė, nefunkcionaliai naudojama konstrukcija, kurioje centrinė skulptūra – sulaužyta stalo sidabru, sudėtu kaip metaliniai šarvai, viduje – vainikuota mirusia taksidermine paukšte.
Vestuvių duonai priskiriama daug ritualų. Kur nors tarp mano susižavėjimo stalo serviravimu, etiketu ir tradicijomis aš atradau tradiciją nužudyti vieną iš porinių paukščių, kurios sudaro poras visam gyvenimui, ir iš šios medžioklės paruošti vestuvinį pyragą.
Man tai labai žiauri aluzija į amžiną laukimą tos šventės, kuri galbūt jau niekada negali įvykti, ir apie perspektyvą pažvelgti iš gyvenimo į karą, iš karo – į gyvenimą.
Minėjai, kad savo praktikoje dažnai „aptarnauji erdvę“. Kodėl pasirinkai būtent tokį terminą ir ką jis reiškia tau?
Man patinka, kiek daug žodyje „erdvė“ telpa ir kiek kontraversiškas yra žodis „aptarnauti“. Tai apie didesnį intymumą, artumą ir kontaktą su kažkuo, ir tai tarsi problematizuoja bei leidžia pastebėti neprivalomumą kai kurių procesų, pažymėti tai, kas atrodė linijiška ir akivaizdžiai tikėtina, kaip subjektyvų erdvės aspektą.
Aš kuruoju artist-run space thesteinstudio, kur neseniai pati klojau asfaltą, perdažiau sienas prieš kitą parodą, rūpinausi gėlėmis šalia. Tai jaučiasi kaip daugiau nei rūpinimosi praktika ar net kuratorystė. Aš – moteris, kuri rūpinasi namais, ir visi procesai: ruošimas, serviravimas, šviestuvų tvarkymas, sofos perkėlimas dažnai atsispindi mano praktikoje.
Esu by text (platformos, kuri palaiko kritinių tekstų apie šiuolaikinį meną atsiradimą) bendraautorė ir manau, kad aplink visas šias iniciatyvas egzistuoja bendruomenė, kurią taip pat įsivaizduoju kaip įsivaizduojamą erdvę, su kuria tikrai esu santykiuose, į kuriuos investuoju tiek kūnu, tiek siela.
Man patinka mene site-specific požiūris, nepastebimi gestai, jų tam tikras interjerinis pobūdis, tyluma, įsiskverbimas, difuzija su vietiniu kontekstu.
Ar menas tau yra būdas užduoti klausimus, apmąstyti, transformuoti, ar labiau bendravimo priemonė? Kaip tu tai matai?
Manau, menas – tai viskas.
Kas šiuo metu tau yra prioritetas darbe – procesas ar rezultatas?
Būsenos pojūtis.
Nepaisant to, kad pirmiausia esi menininkė, tu taip pat įkūrei artist-run space. Papasakok, kas tave motyvavo pradžioje ir kaip formatas pasikeitė per pastaruosius metus.
thesteinstudio – tai artist-run space, kurį įkūriau iki karo, orientuotas į darbą su bendruomene, edukacines iniciatyvas, mano kuratorinės praktikos realizavimą ir vidutinio lygio kolekcionavimo populiarinimą be nuolatinės parodų programos. Karas pertvarkė žmones, vietas, galimybes, išryškino kančias ir atskleidė būtinybę šiek tiek kitokio, labiau institucinės struktūros požiūrio išgyvenimui.
thesteinstudio – manau, tai absoliučiai natūraliai susiformavęs projektas vietoje, kuri negali ilgai tuštėti, nes tokia yra Ukrainos meno lauko kraštovaizdžio prigimtis. Apibūdinant šią „duobę“ – tai ilga istorija, kurią nuolat kartoju iš interviu į interviu; jei leisite, šįkart tiesiog nurodysiu, ką dariau ir ką tęsiu daryti, nes negaliu to nedaryti. Neturiu vaikų, kad tiksliai pasakyčiau, ar toks instinktas atrodo būtent taip, bet iš vidinių iliuzijų įsivaizduoju jį kaip tam tikrą polinkį.
Kalbant apie programą – per pastaruosius metus studijos programoje atsirado solo-rezidencijų formatas, taip pat labai svarbi man performatyvinė programa su paskaitų ir dirbtuvių traktu, be pačių parodų. Ir, žinoma, kiekviena paroda man yra didelė vertybė, pamoka ir užtikrinimas, kad be jos man Kijeve būtų gerokai sunkiau.
Kokius pagrindinius tikslus dabar keliate šiai erdvei ir kaip jie susiję su Ukrainos meno aktualumu?
Man svarbu iš naujo sugalvoti užduotį prieš sudarant programą kiekvieniems metams, bet tai kiekvieną kartą yra bandymas suvokti, kas yra aktualusis Ukrainos menas ir apie ką dabar svarbu kalbėti. Likti reikalingais ir būti už tai atsakingais – man tai labai svarbu.
Kaip renkatės menininkus ir projektus parodoms? Kokie kriterijai ir filosofija stovi už šių pasirinkimų?
Sudarau visumą idėjų, su kuria noriu dirbti kitais metais, ir ieškau tų, kurie savo sąžiningumu ir vientisumu gali būti svarbiais mano pašnekovais.
Kokia tavo nuomone, yra meno rolė karo metu – tiesiog būti, liudyti, keisti ar kažkas kita?
Kiekvieną kartą stengiuosi surasti tinkamą pateisinimą, bet nė karto neradau pakankamai įtikinamo, kad jis taptų ilgalaikiu atsakymu į šį klausimą. Turiu tam tikrų situacinių įsitikinimų, bet viskam ir ilgam – nežinau. Daug romantikos ir strateginio mąstymo dingsta, kai susiduri su blogiu.
Ką tau reiškia viltis? Kaip ji pasireiškia tavo darbuose šiandien – ir ar ji „aktuali“?
Turiu visą seriją perlamutro skulptūrų, sukurtų mąstant apie vilties formą ir prasmę. Kaip aplink moliusko kūno pažeidimą susidaro perlamutras apsaugai. Galiu patvirtinti, kad, nepaisant viso pasekminio skausmo, kurį sukelia beviltiška viltis, su ja yra geriau nei be jos.
Kaip tu matai Ukrainos meno ateitį — Ukrainoje ir už jos ribų?
Deja, matau, kad tai vis dar zona tokių turbulencijų ir spėliojimų, kas labai liūdina, nes norėtųsi įsivaizduoti bent kokias nors atramas galimai ateičiai. O kol kas jos visos labiau sukurtos mano tikėjimo Dievu, nei planų, strategijų ar atramų.
Projektą ,,Kultūros tiltas:Lietuva-Ukraina” iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
