Kostiantynas Dorošenko / Tie2.lt

Odesos šiuolaikinio meno muziejus (MSMO – ukrainietiškas trumpinys, red. pastaba)(https://msio.com.ua/en/home-en/) buvo įkurtas 2008 metais. Tai viena seniausių ir prestižiškiausių privačių muziejinių institucijų Ukrainoje po nepriklausomybės atkūrimo. Muziejaus kolekcija apima laikotarpį nuo XX a. pirmojo ketvirčio iki šių dienų. Muziejaus dėmesys Odesai suteikia jam globalų matmenį, nes odesiečiai įvairiuose žemynuose keitė požiūrį į meną.

MSMO kuratorė Ana Morokhovska – ryški kartos atstovė, kurios kūrybiniai ieškojimai vyksta Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą sąlygomis. Morokhovska nebijo priimti sprendimų, kalbėti apie tai ir taip, kaip jai atrodo svarbu, kartu išlikdama jautri kitų žmonių patirčiai ir pasaulėžiūrai. Bendrauti su menininkėmis ir menininkais jai padeda ne tik kuratorinė praktika – ji taip pat studijavo eksperimentinį meną Linco meno ir dizaino universitete bei režisūrą Ivano Karpenkos-Kario Kyjivo nacionaliniame teatro, kino ir televizijos universitete. Jos kuratorinis braižas – eksperimentinis. Kai kurie projektai vystosi ir keičiasi net jų eksponavimo metu.

Jau metus Odesos šiuolaikinio meno muziejus veikia naujose patalpose, pačiame Odesos centre. Šios erdvės atidarymas tapo svarbiu signalu Ukrainai ir pasauliui, kad karas nepajėgus nuslopinti Odesos kultūrinio gyvenimo ir orumo. Kas muziejuje keičiasi kartu su nauju adresu, o kas išlieka nepakitę?

Didžiausias pokytis, deja, yra bendras daugeliui šiandienos Ukrainos muziejų – nuolatinės ekspozicijos nebuvimas. Dėl saugumo situacijos esame priversti slėpti kolekciją ir pirmiausia rūpintis jos išsaugojimu. Kita vertus, būtent šios aplinkybės paskatino mus daugiau dėmesio skirti šiuolaikiniam menui ir aktualioms temoms. Tai aiškiai matyti iš muziejaus pastarųjų metų parodų programos. Dirbame tiek su pripažintais, tiek su jaunais menininkais, pristatydami jų refleksijas apie šiandienos tikrovę, eksperimentus ir naujas meninės raiškos formas. Nepaisant pasikeitusios erdvės ir darbo sąlygų, svarbiausia išlieka nepakitę – muziejaus siekis būti gyva kultūros institucija, kuri reaguoja į savo laikmetį ir kartu išsaugo ryšį su Odesos meno istorija. Tam tikra prasme muziejus, kaip ir visa Ukrainos visuomenė, šiandien mokosi gyventi naujoje realybėje, prisitaikyti prie jos ir atrasti naujų augimo galimybių net netekus įprastų darbo formų.

Jūsų tėvas Vadimas Morokhovskis yra Odesos šiuolaikinio meno muziejaus įkūrėjas, todėl užaugote vizualiojo meno aplinkoje. Ar šeimos pomėgiai ir tarpusavio santykiai daro įtaką jūsų, kaip kuratorės, darbui? Ar dažniau sutariate dėl institucijos veiklos vizijos, ar ginčijatės?

Apskritai mano tėvas muziejaus darbui tiesioginės įtakos nedaro. Svarbiausias jo indėlis – muziejaus įkūrimas, finansinė parama ir pasitikėjimas komanda. Tik tada, kai kalbama apie projektus, susijusius su XX a. 7-ojo dešimtmečio kūriniais ar ankstyvojo modernizmo eksponatais iš jo asmeninės kolekcijos, jis gali, nors ir ne itin atkakliai, išsakyti savo nuomonę. Kaip ir kiekvienas kuratorių komandos narys, turiu savo profesinę poziciją, kuri gali sutapti arba nesutapti su kolegų nuomone. Tačiau mums visada svarbiau už asmeninius pomėgius išlieka bendras tikslas – Odesos meno ir kultūros plėtra. Todėl savo darbe stengiamės rasti sprendimus, kurie būtų tiksliausi ir tinkamiausi konkrečiam projektui ar institucijai apskritai.

Kuratoriaus darbe svarbu turėti aiškiai susiformavusią savo poziciją, nes būtent ji leidžia iš tikrųjų įsitraukti į dialogą su kitomis meninės raiškos formomis. Žmogui, neturinčiam savo požiūrio, gerokai sunkiau ne tik ginčytis, bet ir suprasti kito žmogaus požiūrį.

Ne visi kūriniai ar meniniai metodai man asmeniškai yra artimi – ir tai visiškai normalu. Tačiau būtent tokiais momentais prasideda įdomiausia darbo dalis: bandymas suprasti, kodėl tam tikra meninė pozicija man kelia atstumą ar nepritarimą. Tam nepakanka tiesiog pasakyti: „man tai nepatinka“. Priešingai – reikia išanalizuoti savo reakciją, suprasti jos priežastis ir susieti jas su kūrinio kontekstu bei menininko kūrybine logika.

Todėl man kuratorinė praktika reiškia ne tik artimų idėjų palaikymą, bet ir gebėjimą dirbti su sudėtingomis ar net svetimomis meninėmis pozicijomis. Ir būtent aiški asmeninė pozicija leidžia tokį supratimą pasiekti.

Ukrainoje, deja, išliko nedaug pasaulinio garso menininkų, gimusių ir kūrybiškai susiformavusių šioje šalyje, darbų. Viena iš jų – odesietė Sonia Delonė (Sonia Delaunay – red. pastaba). Jūsų projektas „Odė Soniai“ siūlo įdomią menininkės kūrybos ir jos vardo reprezentacijos praktiką – per jaunųjų menininkių ir menininkų interpretacijas bei kūrybines dedikacijas. Kaip atrinkote parodos dalyves ir dalyvius? Ką naujo ši paroda leidžia suprasti apie Sonią Delonę ir jos kūrybinį palikimą?

Parodos projektą „Odė Soniai“ kūrėme vienus metus, o dar vienus metus jis buvo eksponuojamas, ir per šį laiką ne kartą transformavosi. Pagrindinis tikslas buvo, minint 140-ąsias Sonios Delonės gimimo metines, priartinti jos asmenybę prie Odesos – miesto, kuriame ji gimė. Nepaisant jos pasaulinės reikšmės XX a. menui, vietiniame kontekste jos vardas vis dar išlieka nepakankamai žinomas. Kartu jos kūrybos mastą ir išskirtinį daugiamedijiškumą itin sunku aprėpti viename projekte. Todėl paroda buvo ne kartą permąstyta: keitėme struktūrą, peržiūrėjome atskiras dalis, jas papildėme arba kai kurių sprendimų atsisakėme. Tam tikru momentu supratome, kad svarbiausia – ne bandyti parodyti viską, o rasti tiksliausią formą kalbėti apie jos palikimą šiandien. Galiausiai susiformavo trys pagrindiniai teminiai blokai: „Spalva formoje: keramika“, „Spalva judesyje: mada“ ir „Miesto šviesa: plakatų konkursas“. Dalyvių atranka priklausė nuo kiekvieno skyriaus specifikos. Skyriui „Miesto šviesa“ muziejus paskelbė atvirą pagrindinio parodos plakato, kuriame turėjo būti naudojamas neonas, konkursą, o finalistus atrinko nepriklausoma žiuri. Kitų skyrių dalyvius atrinko kuratorių komanda. Mums buvo svarbu sukurti ne tiesioginių dedikacijų ar pažodinių Delonės kūrybos citatų parodą, o pristatyti menininkes ir menininkus, kurių darbuose natūraliai atsiskleidžia jai artimi principai – spalvos, ritmo, formos, ornamento, daugiamedijiškumo ar meno integracijos į kasdienę aplinką. Man atrodo, kad šis projektas kviečia į Sonią Delonę žvelgti ne tik kaip į istorinę avangardo figūrą, bet ir kaip į menininkę, kurios vizualinė kalba iki šiol daro įtaką šiuolaikiniam menui. Šios šiuolaikinės interpretacijos leidžia pamatyti, kiek aktualios išlieka jos idėjos net ir praėjus daugiau nei šimtui metų.

Ar jums įdomiau dirbti su jaunuoju menu, su jūsų karta, ar su meistrais, kurie jau turi savo vietą šiuolaikinio Ukrainos meno istorijoje, pavyzdžiui, su Igoriu Gusevu?

Man pirmiausia įdomu dirbti ne su menininko amžiumi ar statusu, o su idėja ir mąstymo būdu. Todėl man nėra principinio skirtumo tarp jaunų menininkų ir autorių, kurie jau turi susiformavusią vietą šiuolaikinio meno istorijoje. Gerokai svarbesni yra menininko vidinė laisvė, pasirengimas rizikuoti ir gebėjimas dirbti su aktualiomis temomis bei formomis.

Igorio Gusevo pavyzdys šiuo požiūriu labai iškalbingas. Nepaisant jo jau įtvirtinto menininko statuso, darbas su juo buvo itin gyvas ir atviras eksperimentui. Man atrodo, kad savo meninių sprendimų drąsa jis lengvai gali konkuruoti su jaunais autoriais. Tai gerai atsiskleidė jo projektuose „Lesia UA“ ir „Kartoteka“, kuriuos rodėme MSMO praėjusiais metais. Abu projektai jungė ironiją, socialinį jautrumą ir vizualinį eksperimentą.

Kartu būtent jauni menininkai dažnai leidžia sau radikaliausias sąveikos su erdve ir institucija formas. Vienas tokių pavyzdžių buvo menininko KIT projektas „Nuosėdos“. Parodos metu vieną muziejaus salę iš esmės pavertėme menininko dirbtuvėmis – chaotiška, nebaigta, nuolat kintančia erdve, kurioje autorius kūrė visą ekspozicijos laiką. Man tai buvo svarbi patirtis, nes tokiu atveju muziejus nustoja būti vien užbaigtų kūrinių demonstravimo vieta ir tampa pačiu kūrybos procesu. Žiūrovas mato ne tik rezultatą, bet ir aplinką, kurioje jis gimsta. Įdomu ir tai, kad galima sujungti jaunus menininkus ir meistrus bendruose eksperimentuose, kaip buvo pirmojoje Kristinos Melnyk personalinėje parodoje Odesoje „Tai, kas savyje saugo tylą“.

2024 m. MSMO surengė parodą „Mūsų laivas – korsarų škuna“ Nacionaliniame XXI amžiaus meno muziejuje MAXXI Romoje. Ji buvo skirta Odesos vaizdo menui. Koks jo fenomenas ir kaip šią parodą priėmė Italijoje?

Mums svarbiausiu rodikliu tapo pačios institucijos MAXXI reakcija. Muziejus susidomėjo projektu ir palankiai įvertino ekspoziciją, net išreiškė pasirengimą tolesniam bendradarbiavimui. Odesos vaizdo meno fenomenas daugeliu aspektų susijęs su kontekstu, kuriame jis formavosi. XX a. 10–11 dešimtmečiais, esant ribotiems resursams, menininkai ieškojo naujų raiškos būdų, ir būtent video tapo vienu moderniausių bei radikaliausių jų medijų. Ypač svarbus buvo momentas, kai vaizdo kūriniai pradėjo virsti video instaliacijomis, sąveikaujančiomis ne tik su vaizdu, bet ir su erdve. Kartu reikia suprasti, kad daugeliui to laikotarpio Odesos menininkų vaizdo menas buvo ne tik viena iš meno krypčių, bet ir savotiškas šiuolaikinio meno (contemporary art) sinonimas. Dėl ribotos prieigos prie informacijos, techninių galimybių ir tarptautinio meno konteksto ši medija buvo suvokiama kaip pažangiausia ir eksperimentiškiausia. Vaizdo mene menininkai dažnai sau leido maksimalų laisvumą – tiek formos, tiek koncepcijos prasme. Ši laisvė tapo viena svarbiausių Odesos vaizdo meno savybių – atvirumas eksperimentui, ironijos, asmeninės intonacijos ir nuolatinės naujos meninės kalbos paieškos derinys.

Straipsnis iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo ir yra projekto ,,Kultūros tiltas: Lietuva – Ukraina” dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas