Kostiantynas Dorošenko / Tie2.lt

Birželio 3 dieną Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka vyks kūrybinis susitikimas su ukrainiečių poetu Vitalijus Biloziras, kuriam skirta Ukrainos prezidento stipendija jauniesiems menininkams. Būdamas vos 23 metų jis jau yra trijų poezijos rinkinių autorius ir poezijos antologijos sudarytojas, Pavlo Tyčyna vardo visos Ukrainos premijos bei Olesis Hončaras vardo Ukrainos ir Vokietijos premijos laureatas. Jo eilėraščiai išversti į anglų, lenkų ir azerbaidžaniečių kalbas.

Vitalijus Biloziras kūrybinę veiklą derina su darbu Kyjivo Lesios Ukrainkos viešoji biblioteka. Jis taip pat yra labdaros fondo „Minkštoji galia“ bendraįkūrėjas. Šis fondas padeda Ukrainos fronto linijos teritorijose esančioms bibliotekoms įsigyti knygų ir kompiuterių. 2023 metais poetas prisijungė prie projekto „Matoma biblioteka“, vykdomo pataisos įstaigose, inicijuodamas programą „Gyvoji ukrainiečių kalba“. Ši švietimo ir kūrybinė platforma skirta kalbinės bei kultūrinės savivokos ugdymui tarp nuteistųjų. Programą sudaro ukrainiečių kalbos kursai, seminarai, praktiniai užsiėmimai, meno terapijos moduliai ir diskusijų klubai.

Šiais metais Lietuvoje lankotės jau antrą kartą. Būtent į Lietuvą buvo jūsų pirmoji kelionė į užsienį. Kaip ir man – dar 1982 metais. Tai buvo paskutiniojo Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpis, kai oficialiai visi priklausėme tai valstybei. Tačiau Lietuvoje man atsivėrė visiškai kitoks pasaulis – Europa, apie kurią iki tol galėjau tik skaityti literatūroje ar matyti vaidybiniuose filmuose. Dešimtmečiam berniukui iš Kyjivo įspūdžių netrūko: visai kitaip apsirengę žmonės, kino teatruose rodomi filmai lietuvių kalba, tikintieji, klūpomis kylantys laiptais prie Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslo, M. K. Čiurlionio muziejus su jo mistiniais pasauliais ir jo padalinys – Velnių muziejus. O kas labiausiai sužavėjo jus

Pirmą kartą lankydamasis Vilniuje praėjusiais metais, svarbiausiu savo tikslu laikiau susipažinimą su vietos bibliotekų veikla ir jų darbo praktika. Tačiau didžiąją kelionės dalį paskyriau visai kitkam – kasdien klaidžiojau po miestą, kuris man pasirodė keistai pažįstamas. Tam tikra prasme šį jausmą stiprino sovietinės architektūros paveldas. Tačiau buvo ir kitas, man labai svarbus, beveik mistinis šios patirties aspektas.

Mano gimtasis Žaškivas kadaise priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Tuo metu Lietuva ir mes buvome vienos didelės civilizacinės erdvės dalis. Todėl šioje šalyje jaučiu grįžimą prie bendrų šaknų, kurios kadaise buvo dirbtinai nutrauktos imperinio ir sovietinio naratyvo. Tai europietiškų namų jausmas – namų, kurie mums visuomet teisėtai priklausė, tačiau kuriuos teko iš naujo atrasti.

Mano nuomone, pažintį su miestu visada verta pradėti nuo meno, nes joks kitas būdas taip neatskleidžia tautos patirties, istorijų ir įsitikinimų, kuriais gyvena šiuolaikinis žmogus. Istorinėje Vilniaus dalyje gausu įdomių vietų, todėl mano klajonės buvo gana spontaniškos ir leido atverti bet kurias duris.

Vienas ryškiausių įspūdžių buvo paroda „Dvi kartos / Dvi linijos“, kurioje savo darbus pristatė tėvas ir dukra – Virginijus Kašinskas ir Martyna Kašinskaitė – Vidmanto Martikonio galerijoje-muziejuje. Virginijaus darbai daugiausia yra grafikos kūriniai biblinėmis, šeimos ir zoologinėmis temomis, o jo dukra kuria animaciją. Jos darbai buvo susiję su smurto tematika. Iki šiol ryškiai prisimenu kadrą iš animacinio filmo „Auroros aušra“, kuriame į motiną ir du jos vaikus nukreiptas ginklo vamzdis. Šis kūrinys pasakoja apie Aurora Mardiganian likimą ir armėnų tautos genocidą.

Didelį įspūdį paliko ir Beatričė Mockevičiūtė paroda. Menininkė daugiausia dėmesio skiria optiniams pojūčiams ir miesto hidrologiniams tyrimams, atsispirdama nuo gatvių eismo srauto, kuris iki šiol atkartoja kadaise čia tekėjusios upės vingius. Nuolat judančių automobilių žibintų blyksniai sugretinami su žmogaus žvilgsniu. Tas žvilgsnis, kaip ir pati gatvė, atspindi mūsų laikų nestabilumą, tačiau kartu neša pažadą niekada nenusukti akių.

Kai jau su lagaminu ėjau stoties link per Katedros aikštė, netikėtai patekau į nacionalinės kariuomenės paradą. Jame šiuolaikinė karinė galia susiliejo su riteriais, vilkinčiais autentiškus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų šarvus, taip pabrėžiant epochų tęstinumą ir didžiulę lietuvių pagarbą savo šaknims.

Tačiau svarbiausias šio renginio momentas buvo tada, kai Lietuvos kariškiai ir visa aikštėje susirinkusi bendruomenė atskirai pagerbė dabartiniame kare už Ukrainos nepriklausomybę žuvusiųjų atminimą. Tai buvo solidarumo ir pagarbos mūsų bendrai istorijai bei šimtmečius trunkančiai kovai už laisvę ženklas.

Nestebina, kad minite šiuolaikinio meno parodas. Dar prieš pasirodant pirmajai jūsų knygai savo poeziją skelbėte socialiniuose tinkluose, iliustruodamas ją meno kūriniais. Jūsų rinkinio „Popierinis berniukas“ viršelį puošia Kyrylas Procenka kūrinys. Jis buvo išskirtinis „Paryžiaus komunos“ rato menininkas – neformalios grupės, turėjusios didelę įtaką šiuolaikinio Ukrainos meno formavimuisi. Knyga „Porcelianinis obuolys“ tapo poetine ir menine bendrakūra su dailininku Andrijus Sanickis. Kaip vertinate poezijos ir vizualiojo meno sąveikos galimybes?

– Žodžio ir vaizdo sąveika man yra ne tik natūrali, bet ir gyvybiškai būtina. Šiuolaikinė poezija nebegali sau leisti likti hermetiška ir uždara vien tekstinėje erdvėje. Gyvename laikais, kai vien linijinio teksto dažnai nepakanka perteikti visą mūsų realybės mastą. Todėl meninis gestas literatūrai tampa galimybe suteikti žodžiui fizinį kūną, svorį ir erdvinį matmenį.

Kalbant apie „Popierinio berniuko“ viršelį su Kyrylo Procenkos darbu, man tai yra sąmoningas dialogas su „Paryžiaus komunos“ estetika ir jos bekompromisiu dvasios polėkiu. Tuo tarpu bendradarbiavimas su Andrijumi Sanickiu kuriant „Porcelianinį obuolį“ tapo tikros sinestezijos patirtimi – Andrijaus konceptuali meninė kalba padėjo materializuoti pačią mano dabartinės poezijos prigimtį.

Šią sinergijos filosofiją bandžiau perkelti iš knygos maketo į gyvą fizinę erdvę, kai 2023 metais tapau antologijos „Švelnioji banga“ („Nizhnyi val“) pristatymo kuratoriumi Ukrainos ir Danijos jaunimo namuose. Karo įtampos persmelktame Kyjive tradicinis literatūrinių skaitymų formatas mums pasirodė pernelyg archajiškas, mažai patrauklus auditorijai ir nepajėgus perteikti autorių vidinių pokyčių masto. Todėl pristatymą pavertėme visaverte multimedijos paroda

Jūsų pirmosios poezijos knygos pristatymas įvyko 2022 metais – tais pačiais metais, kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą. Kartu su poetu ir kultūrologu Vano Kriugeriu sudarytoje antologijoje „Švelnioji banga“ pristatėte poetus ir poetes iki 25 metų amžiaus. Kaip karas veikia jūsų ir jūsų bendraamžių kūrybą? Ar galima kalbėti apie tam tikras tendencijas, būdingas jūsų kartai?

– Kuo ilgiau tęsiasi šis karas, tuo sunkiau kalbėti apie gyvybę teikiančią meno galią ta klasikine, pakylėta prasme, kuria kadaise apie ją buvo rašoma Orfėjo odėse. Mūsų karta – tie, kurių jaunystė ir branda sutapo su XXI amžiaus pradžia, – drąsiai ir garbingai pasitiko niokojančias Apokalipsės raitelių stichijas: ir pandemiją, ir karą. Mūsų ateitis, kuri iki plataus masto invazijos atrodė priklausanti nuo mūsų pačių, dabar laikosi tik mūsų vienybės dėka.

Tiek paroda „Manifestacija. Pirmasis bandymas“ Ukrainos ir Danijos jaunimo namuose, tiek pati antologija „Švelnioji banga“ buvo mūsų mėginimas užfiksuoti vieną svarbią tiesą: naujoji karta nori jausti ir matyti meną gyvą tol, kol gyvi esame mes patys. Kai pagrindiniu tikslu tampa patys egzistencijos pagrindai, kūryba nežlunga – paradoksaliai ji apsivalo. Menas, išlaisvintas iš pragmatinių ar politinių visuomenės dogmų, įgauna daug gilesnę retoriką ir poveikį.

Sudarydami „Švelniąją bangą“ siekėme parodyti, kad šioje naujoje realybėje ankstesnės kategorijos pasislinko. Dabar meilę papildo karas, tylą – tuštuma, o švelnumą – laisvė. Mūsų kartai laisvė prarado ankstesnio moralizavimo ar paslėptos priešpriešos tarp privataus ir viešo gyvenimo požymius. Tai erdvė, kurioje viešpatauja harmonija ir solidarumas. Būtent šiuos laisvės idealus, kaip raktą į geresnio pasaulio vartus, savo kūryboje neša 35 antologijos autoriai ir autorės.

Mus sunku apibrėžti kaip vieningą ar spontanišką reiškinį – kiekvienas poetas ir poetė yra savitas, nepanašus į kitus. Jie nesiekia tiesioginio dialogo vieni su kitais, ir jiems to nereikia. Jų buvimas knygoje yra paties laiko metamorfozė, erdvinės refleksijos ir grynos emocijos sintezė.

Šio pasikeitusio ir apnuoginto pasaulio vizualiniu manifestu tapo nuostabios menininkės Kateryna Lisovenko kūrinys iš projekto „Aš negaliu egzistuoti be tavęs“, kurį pasirinkome antologijos viršeliui. Kateryna subtiliai tyrinėja ideologijos, kultūros ir aukos įvaizdžio sąsajas. Smurtas jos darbuose nėra plakatinis – jis metafizinis ir gilus. Jos vizualinė kalba idealiai suskambėjo su knygos poetiniu turiniu: ji rodo, kad net tada, kai į mus nukreiptas ginklo vamzdis, atsisakome būti vien bejėgėmis aukomis.

Lisovenko viršelis atspindi svarbiausią mūsų kartos tendenciją – gebėjimą išsaugoti vidinį švelnumą ir trapumą net raketų smūgių akivaizdoje, paverčiant skausmą neginčijamu mūsų kultūrinės egzistencijos įrodymu.

Esate Olesio Hončaro ir Pavlo Tyčyno vardu pavadintų literatūros premijų laureatas. Kas jums svarbiausia šių asmenybių kūryboje?

– Šios premijos man yra labai aiškūs meninės atsakomybės ir tradicijos tęstinumo orientyrai. Olesio Hončaro kūryboje mane žavi jo epinio mąstymo mastas, gebėjimas išlaikyti aukštą estetinį lygį ir ginti ukrainietiško žodžio savarankiškumą pačių stipriausių ideologinių spaudimų laikais.

Pavlas Tyčyna man yra tikrasis mūsų kalbinės erdvės architektas. Ankstyvojo rinkinio „Saulės klarnetai“ polifonija, kosminis muzikalumas ir unikali eilėraščio faktūra iki šiol išlieka mano vidiniu kamertonu ir sąmoningu orientyru dirbant su žodžiu.

Šis ryšys su literatūros kanonu man atsiskleidžia ne per vadovėlius, o per tiesioginį dialogą su šiuolaikiniais poetais, ypač su Petro Midianka, Ševčenkos premijos laureatu. Jo gili ir įžvalgi mano poezijos rinkinio įžanga kadaise tapo svarbiausiu mano profesinio pripažinimo ir kūrybinio palaiminimo aktu. Laikui bėgant mūsų kūrybinė sinergija išaugo į ilgalaikį bendradarbiavimą Lesios Ukrainkos viešoji biblioteka erdvėje, kur kartu surengėme virtinę reikšmingų jo kūrybos vakarų.

 

Darbas bibliotekoje paprastai nelaikomas itin artimu jaunatviškam temperamentui. Kuo jus patraukė Lesios Ukrainkos viešoji biblioteka? Kaip ji vystosi?

Stereotipas, kad biblioteka yra uždaras, tylus archyvas vyresnio amžiaus žmonėms, jau seniai paseno. Man Lesios Ukrainkos viešoji biblioteka tapo nepaprastos energijos erdve, vieta, kur kuriama reali kultūros politika ir vyksta visuomenės transformacija. Mane ji patraukė savo atvirumu eksperimentams, veiksmų laisve ir supratimu, kad šiuolaikinė biblioteka pirmiausia yra atviras intelektinis centras, gyva bendruomenių bendravimo ir mūsų tapatybės puoselėjimo erdvė.

Mes plėtojame biblioteką kaip dinamišką instituciją, kuri nelaukia skaitytojo, o pati eina pas jį, peržengdama savo fizinių sienų ribas. Ryškiausiu ir didžiausiu šios filosofijos įkūnijimu tapo projektas „Bibliobusas“, kurį inicijavo bibliotekos direktorė Olha Romaniuk ir kurį įgyvendinome per labdaros fondą „Minkštoji galia“.

Tai autobusas su autonominėmis energijos tiekimo sistemomis, aptarnaujantis įvairias Kyjivo vietas – nuo atokesnių rajonų ir ligoninių iki mūsų gynėjų reabilitacijos centrų. Jis suteikia žmonėms ne tik prieigą prie literatūros, bet ir internetą, šilumą bei erdvę psichologiniam atokvėpiui.

Kuriant bibliotekų plėtros strategiją Lietuvos patirtis mums yra neįkainojama. Baltijos šalių kolegos, ypač Vilniaus miesto viešoji biblioteka komanda, vadovaujama Rimos Gražienės ir Simonos Žilienės, pirmieji Europoje parodė, kaip bibliotekų tinklą, turintį posovietinę praeitį, paversti pilietinio aktyvumo, socialinės integracijos ir bendruomenių stiprinimo erdve krizių laikotarpiu.

Lietuva moko mus mobilumo, technologinio pažangumo ir bekompromisio dėmesio žmogaus poreikiams. Netrukus pagal Lietuvos kultūros ministerijos organizuojamą stažuotės programą lankysiuosi Klaipėdos Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, kuriai vadovauja Laura Šimkevičė. Šią patirtį šiuo metu plečiame ir pritaikome Ukrainos realijoms.