Kostiantynas Dorošenko / Tie2.lt

Menotyrininkė ir kultūros vadybininkė Kateryna Levčenko dirbo PinchukArtCentre, Mysteckyi Arsenal ir Ukrainos kultūros fonde, įkūrė 39.9gallery madingoje Kyjivo Vozdvyženkos gatvėje. Profesinis augimas paskatino ją permąstyti nepakankamai įvertintą gimtąjį Kryvyj Rihą, kurio įvaizdį temdo keli stereotipai: industrinis miestas su prasta ekologija, Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo šou projekto „95-asis kvartalas“ gimtinė. Likus metams iki plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą, ponia Levčenko įkūrė Kryvyj Riho šiuolaikinės kultūros centrą (KRCC). Jo veikla prasidėjo jau karštojo karo etapo metu ir tęsiasi mieste, kuris tapo fronto linijos prieigose esančiu miestu.

Šiuo metu Kateryna Levčenko taip pat dirba Kyjivo inovacijų parke UNIT.City, kuris skirtas technologijų įmonių ir startuolių plėtrai, bei bendradarbiauja su Kultūrinės diplomatijos fondu. Tačiau mūsų pokalbis – apie Kryvyj Riho iniciatyvą. Nes regionų kultūrinis matomumas Ukrainoje vis dar yra netolygus.

Jūsų sostinės karjera dinamiškai vystėsi, kai nusprendėte savo energiją nukreipti gimtojo miesto plėtrai. Kas lėmė sprendimą sukurti Kryvyj Riho šiuolaikinės kultūros centrą?

Man didžiuliu įkvėpimu tapo darbas PinchukArtCentre ir Mysteckyi Arsenal. Ten pamačiau, kaip gali veikti šiuolaikinės kultūros institucijos, kokio masto jos gali būti ir kokį poveikį gali daryti visuomenei. Sostinėje visada buvo daug renginių ir iniciatyvų, o situacija Kryvyj Rihe labai kontrastavo. Įgydama patirties ir žinių supratau, kad turiu vidinių resursų nukreipti juos į gimtąjį miestą ir atskleisti jo tapatybę šalies kultūriniame žemėlapyje. Man tapo svarbu sukurti Kryvyj Riho gyventojams naują kultūrinę patirtį ir emocijas – tas, kurias kadaise man atvėrė Kyjivas.

Taip atsirado Kryvyj Riho šiuolaikinės kultūros centro idėja. Ir nors dirbame kaip nedidelė nepriklausoma nevyriausybinė organizacija, tai, kad mums pavyksta egzistuoti, vystytis ir įgyvendinti daugybę projektų karo sąlygomis, man yra tikras stebuklas ir kartu didelio komandinio darbo rezultatas. Svajoju, kad laikui bėgant KRCC turės bent jau panašias galimybes ir resursus kaip sostinės institucijos. Tačiau jau šiandien mes žingsnis po žingsnio kuriame naują Kryvyj Riho kultūrinę realybę.

Kryvyj Rihas turi savitą kultūrinį tęstinumą. Su juo siejamas monumentalistas Hryhorijus Synica, kurio kūriniai turėjo ryškų nacionalinį atspalvį. Rašytojas Hryhorijus Huseinovas čia leido literatūrinį-meninį žurnalą „Kurjer Kryvbasu“, kurio puslapiuose buvo publikuojami vėliau kultiniais tapę autoriai. Ką jums reiškia miesto kultūrinis paveldas?

Nenoriu „vaidinti moralinės viršenybės“ ir stengiuosi būti kuo nuoširdesnė: ilgą laiką nesitapatinau su Kryvyj Rihu ir beveik nieko nežinojau apie jo kultūrinį paveldą. Nuo vaikystės svajojau išvykti iš industrinio miesto ir būdama 17-os persikėliau į Kyjivą. Ten ypač stipriai pajutau vietinės kultūros trūkumą plačiąja prasme. Net mano pirmoji siuvinėta marškinė (vyshyvanka) atsirado būtent tada. Kurdama karjerą meno srityje ne kartą susidūriau su tam tikru nuvertinimu ar net mažavertiškumo jausmo provokavimu iš kolegų dėl to, kad esu iš Kryvyj Riho.

Mano miesto suvokimas pradėjo keistis vėliau – ypač kartu su KRCC plėtra. Taip pat noriu paminėti žmogų, kurio veikla mane paveikė dar paauglystėje: Nataliją Pohorielovą. Jos džiazo renginiai ir koncertai formavo mano skonį. Esu jai nuoširdžiai dėkinga, kad, nepaisydama visų sunkumų, ji į miestą atveždavo pasaulinio lygio atlikėjus. Tik dabar suvokiu, kaip tai buvo sudėtinga.

Atsigręždama atgal, kitaip matau ir vietinius kultūrinius reiškinius – teatrą „Baobab“ ar Olhos Hončar literatūrinę veiklą. Visa tai formuoja mano Kryvyj Riho, kaip miesto su sudėtingu kultūriniu audiniu, suvokimą, kurį dar galima iš naujo atrasti ir permąstyti.

Kokios buvo pirmosios KRCC meninės rezidencijos? Ar menininkai noriai vyko į tam tikra prasme demonizuotą miestą? Kaip keitėsi jų požiūris į Kryvyj Rihą ir vietos gyventojų požiūris į šiuolaikinį meną?

Pirmąją rezidenciją RUDA Project Kryvyj Rihe įgyvendinau 2020 metais po 39.9gallery ženklu. Tai buvo didelė avantiūra, kaip ir kita rezidencija 2021-aisiais. Vienas vietos verslininkas pasiūlė nematerialinę paramą projektui, o aš kartu su partneriais ir draugais bendrai finansavau visas išlaidas, kad galėtume pakviesti menininkus iš įvairių Ukrainos miestų. Ši patirtis tapo lūžio tašku: pakeitė mano pačios požiūrį į Kryvyj Rihą ir suformavo ilgalaikę panašių iniciatyvų vystymo viziją.

Svarbu, kad menininkai gana lengvai sutikdavo dalyvauti, nepaisydami stereotipų apie miestą. Būtent per jų žvilgsnį pradėjau matyti Kryvyj Rihą kaip vizualiai stiprią ir konceptualiai įdomią erdvę. Parodas, skirtas Kryvyj Rihui, pristatėme ir Kyjive. Kaip galeristei, man pavyko realizuoti dalį rezidencijų metu sukurtų darbų, kas parodė susidomėjimą šia tema.

Kryvyj Riho publika iš pradžių reagavo gana atsargiai, kartais su nesupratimu, tačiau per renginių atvirumą ir dialogą su žiūrovais palaipsniui matėme požiūrio pokyčius. Daugeliui tai buvo pirmasis tiesioginis susidūrimas su šiuolaikiniu menu. Pirmosios rezidencijos tapo atspirties tašku naujam miesto suvokimui – tiek išorės dalyviams, tiek vietos bendruomenei.

Feministinė darbotvarkė ir moterų lyderystė – kryptys, kurios, akivaizdu, artimos jums ir jūsų institucijai. 2024 metų paroda „Vizualūs moterų balsai“ nuskambėjo kaip visos Ukrainos masto įvykis. Kas jums joje svarbiausia ir kokiuose kituose projektuose plėtojate emancipacijos temą?

Kadangi Kryvyj Rihas istoriškai glaudžiai susijęs su sunkiaja pramone, mieste vis dar jaučiama patriarchalinės pasaulėžiūros ir išankstinių nuostatų moterų atžvilgiu įtaka. Per visą savo karjerą susidūriau su stereotipais kaip moteris meno srityje – nuo nepasitikėjimo mano kompetencija iki, atrodytų, smulkių, bet iškalbingų dalykų: įsitikinimo, kad negaliu montuoti parodų ar dirbti fizinio darbo. Veiklos pradžioje Kryvyj Rihe į mane dažnai nežiūrėjo rimtai: „kažkokia mergina, kuri kažko nori“.

Todėl mums principingai svarbu dirbti su moterų lyderystės ir emancipacijos temomis, ypač naudojant šiuolaikinio meno įrankius. Paroda „Vizualūs moterų balsai“ tapo erdve moterų patirčiai išreikšti – įvairiai, sudėtingai, dažnai nematomai viešajame diskurse. Ji suvienijo menininkes, kalbančias apie kūną, darbą, karą, rūpestį, pažeidžiamumą ir stiprybę. Tai sukūrė daugiabalsį naratyvą, kuris rezonavo toli už miesto ribų.

KRCC komanda įgyvendina ir kitas iniciatyvas: rengiame lyčių lygybės mokymus, kovos su lyties pagrindu vykdomu smurtu programas, viešas diskusijas su moterimis iš įvairių Kryvyj Riho ekonomikos sektorių – nuo pramonės iki kūrybinių industrijų. Taip pat turime atskirą feministinį tinklalaidės „Asmenybės anatomija“ sezoną, kuriame kalbame apie moterų patirtis, iššūkius ir strategijas šiuolaikinėje Ukrainoje. Siekiame kurti aplinką, kurioje moterų lyderystė yra matoma, pripažįstama ir palaikoma.

Kai į postindustrinius miestus atvyksta tarptautinį pripažinimą turintys menininkai, vietiniai kūrėjai kartais lieka jų šešėlyje. Ar jums pavyksta išlaikyti balansą?

Mūsų pagrindinis tikslas – padaryti Kryvyj Rihą matomą Ukrainos kultūriniame žemėlapyje. Todėl sąmoningai neapsiribojame vietine geografija ir kviečiame kūrėjus bei kultūros veikėjus iš įvairių miestų, turinčius vardą. Tai būdas kurti bendradarbiavimo, tinklaveikos ir patirties mainų aplinką. Svarbu, kad kviestinių autorių dalyvavimas stiprintų vietinių matomumą ir atvertų naujus dialogus. Šios sąveikos vyksta gana organiškai.

Kryvyj Rihas ir jo menininkų bendruomenė gali būti įdomūs tarptautiniame kontekste. Mes nekuriame hierarchijų, o dirbame su visa kultūrine scena kaip visuma.