Kostiantynas Dorošenka/Tie2.lt

Menotyrininkė, teoretikė ir šiuolaikinio meno kuratorė Olga Balašova yra visuomeninės organizacijos „Šiuolaikinio meno muziejus“ valdybos pirmininkė. Ši iniciatyva, bendradarbiaudama su plačiu ekspertų ratu, nuo 2020 metų siekia sukurti atitinkamą instituciją Ukrainoje. 2023 m. organizacija įsteigė Ukrainian Museum of Contemporary Art / UMCA – novatorišką tinklinę struktūrą, kurios tikslas savanoriškais pagrindais sujungti valstybines ir privačias Ukrainos meno institucijas bei kolekcijas.

Jūsų visuomeninės organizacijos pasiūlyta šiuolaikinio meno muziejaus kaip tinklo koncepcija, mano manymu, itin atitinka tai, kaip šiandien turėtų vystytis meno reprezentacija. Tačiau galbūt mane tiesiog žavi dekolonijinė hierarchijų išsisėmimo vizija. Kaip per tuos metus, kai kūrėte ir tikslinote savo idėją, keitėsi jos įgyvendinimo mechanizmų vizija?

Galbūt mūsų požiūris jums artimas ir todėl, kad buvote dalis tos ekspertinės aplinkos, kurioje 2021 metais ir gimė ši idėja – decentralizuoto muziejaus, muziejaus kaip tinklo. Vienas svarbių pokyčių, kuriuos dabar matau Ukrainoje, yra susijęs būtent su mąstymo emancipacija – laipsnišku atsisakymu hierarchijų, kurios mums buvo primestos iš išorės. Pati mintis, kad turi egzistuoti kažkoks centras, kuris geriau už kitus žino, kas yra svarbu ir kas turi būti reprezentuojama, atrodo itin keista.

Ukraina yra labai didelė ir labai įvairi. Joje vienu metu vyksta stiprūs įcentriniai ir išcentriniai procesai. Turime stiprią horizontalios saviorganizacijos tradiciją – manau, karas tiesiog padarė ją daug labiau matomą. Mūsų muziejaus idėja iš šio suvokimo išaugo beveik intuityviai. Tuomet sau kėlėme gana paprastą klausimą: koks apskritai turėtų būti XXI amžiaus šiuolaikinio meno muziejus tokioje šalyje kaip Ukraina? Ir šiandien, praėjus penkeriems metams, man vis labiau atrodo, kad atsakymas vargu ar galėjo būti kitoks.

Tačiau, žinoma, per šiuos metus mūsų tinklo samprata gerokai pasikeitė. Iš pradžių apie jį galvojome pirmiausia kaip apie būdą decentralizuoti instituciją, kad svarbus menas liktų ten, kur buvo sukurtas. Dabar suprantame, kad vien turėti kelis muziejus skirtinguose miestuose nepakanka. Šiandien mums svarbu decentralizuoti ne tiek profesinę ekspertizę, kiek pačią teisę spręsti, kas turi kultūrinę vertę ir kas nusipelno būti matoma.

Todėl sakyčiau, kad savo pradinę hipotezę nuolat tarsi tikriname tikrove. Kol kas ji veikiau pasitvirtina, tačiau kartu nuolat darosi sudėtingesnė. Nes viena yra sugalvoti gražų abstraktų modelį, o visai kas kita – leisti tikrovei jį pakeisti.

Bandomasis UMCA projektas jau ne kaip virtualus, o kaip realus reiškinys yra institucijos kūrimas Vinicoje. Kaip vyksta šis procesas?

Taip, ir šį modelį išbandome būtent Vinicoje neatsitiktinai. Ukrainoje šis miestas dažnai vadinamas „decentralizacijos lopšiu“: čia gyva stipri miesto savivaldos tradicija ir, kas mums ypač svarbu, ambicija kurti modelius, kurie potencialiai galėtų veikti ir kituose miestuose. Todėl tai įdomus procesas, vykstantis profesionalios muziejų bendruomenės, miesto valdymo ir vietos meno bendruomenės interesų sankirtoje.

Baigėme pirmąjį didelį Podolės meno procesų tyrimo etapą. Įdomu, kad vietos meno bendruomenė nusprendė, jog jai svarbus ne vien Vinicos miesto meno procesas – mūsų partneriai, visuomeninė organizacija „Plai“, nusprendė prisiimti atsakomybę už visą Podolės regioną. Todėl pusę metų vyko tyrimas ir atsirado pirmasis bandymas aprašyti regione esančias meno aplinkas, istorijas, archyvus ir ryšius. Būtent iš šio tyrimo pamažu auga būsimoji institucija.

Kitą žingsnį pavadinome „Muziejus iki muziejaus“ – „Museum before the Museum“. Iš esmės tai bus būsimo muziejaus prototipas dar prieš atsirandant nuolatiniam jo pastatui. Keliems mėnesiams norime paleisti visas pagrindines jo funkcijas – parodų programą, biblioteką, atvirą archyvą, kiną, edukacines ir viešąsias programas – ir pažiūrėti, kaip jos veikia tikrame mieste, su tikra auditorija. Mums tai svarbu ir todėl, kad norime ne tik paaiškinti gyventojams, kam miestui reikalingas šiuolaikinio meno muziejus, bet ir suteikti jiems galimybę tiesiogiai patirti, ką tai reiškia, ir galbūt net paveikti tai, kokia ši institucija taps.

Ką tik laimėjome valstybinės programos „Tysiačovesna“ projektų atranką ir gavome finansavimą daliai šio projekto įgyvendinti, todėl dabar jis pereina iš tyrimų į įgyvendinimo etapą. Lygiagrečiai vyksta architektūrinis konkursas, kurį rengiame bendradarbiaudami su UNESCO. Miestas būsimam muziejui perdavė buvusio kino teatro pastatą Vinicos centre, o konkurso užduotis – ne tik jį rekonstruoti, bet ir suprasti, kokia turėtų būti tokio tipo institucijos architektūra. Iki metų pabaigos planuojame išrinkti projektą nugalėtoją. Kartu vyksta dar viena, mažiau matoma, bet galbūt ne mažiau svarbi darbo dalis – kuriame teisinį ir valdymo modelį, kuris leistų miesto institucijai būti platesnio UMCA tinklo dalimi ir kartu išsaugoti savo autonomiją.

Vinicoje bendradarbiaujate su vietos valdžia. Kiek įmanoma išlaikyti pusiausvyrą tarp meninės raiškos bei tyrimų laisvės ir valdžios suinteresuotumo konkrečiais, ideologiškai suderintais savo pasiekimų ženklais?

Kol kas mums beveik neteko ieškoti šios pusiausvyros. Miestas labai suinteresuotas projektu, o šiame etape turime pasitikėjimą, paramą ir rimtą veiksmų laisvę. Tačiau neturiu iliuzijų, kad taip bus visada. Kai muziejus taps nuolatine institucija ir pradės dirbti su temomis, kurios gali būti nepatogios ar neatitikti oficialaus miesto įvaizdžio, įtampa neišvengiamai kils. Todėl dabar mums svarbu ne tik išlaikyti gerus santykius su valdžia, bet ir įtvirtinti muziejaus autonomiją pačioje jo struktūroje. Viešosiomis lėšomis finansuojamas muziejus turi būti atskaitingas bendruomenei, tačiau nepriklausomas nuo politinės konjunktūros. Ir tikriausiai tikrasis šio modelio išbandymas prasidės tada, kai muziejus padarys ką nors, kam miestas nepritars, – ir tai nesugriaus jų santykių.

Šiais metais pradėjote dar vieną ambicingą projektą – pirmąjį Ukrainos šiuolaikinio meno kolekcijų agregatorių „Prytoka“. Vienoje platformoje kuriamas nacionalinis valstybinių ir privačių kolekcijų katalogas potencialiai suteiks mums ir pasauliui iki šiol neregėtą vaizdinės bei analitinės informacijos apimtį. Kaip veikia platforma? Kas jau ją parėmė?

Kol kas platforma veikia bandomuoju režimu. Jos kuratorius Larionas Lozovyj sukūrė vidine logika labai sudėtingą, tačiau vartotojui stebėtinai paprastą kolekcijų valdymo sistemą. Užduotis iš tiesų skamba labai paprastai: vienoje vietoje surinkti Ukrainos šiuolaikinį meną, kuris šiandien išsklaidytas po valstybinius muziejus, privačias ir šeimų kolekcijas. Tačiau mums buvo svarbu dirbti ne tik su vaizdais. Už kiekvieno vaizdo yra konkretus kūrinys – turintis savininką, saugojimo vietą, istoriją ir dokumentaciją. Jei tyrėjas ar kuratorius platformoje pamato šį kūrinį, ateityje jis turėtų galėti sužinoti, kur kūrinys yra, ir susisiekti su jo savininku dėl parodos, tyrimo ar publikacijos. Jeigu mums pavyks įgyvendinti šią sistemą visu mastu, manau, ji gali iš esmės pakeisti darbą su Ukrainos menu. Šiandien kūrinių paieška tyrimui ar parodai dažnai primena detektyvo darbą: reikia pažinoti žmones, rašyti dešimtis laiškų, kartais net nežinant, ar konkretus kūrinys apskritai išliko ir kur jis yra. Norime padaryti šį paveldą matomą ir prieinamą profesionaliam darbui. Dabar deramės ir su muziejais, ir su privačiais kolekcininkais, o susidomėjimas gana didelis. Tačiau čia iš karto išryškėja infrastruktūros problema: daugelis Ukrainos muziejų tiesiog neturi pakankamai žmonių ir išteklių kokybiškai suskaitmeninti savo fondus. Todėl neužtenka vien sukurti platformą – turime galvoti ir apie tai, kaip padėti muziejams parengti jai duomenis.

Su privačiomis kolekcijomis kyla kita problema. Liepą Aukščiausiojoje Radoje pasirodė įstatymo projektas, skirtas reglamentuoti nevalstybinę Muziejų fondo dalį ir privatų kolekcionavimą. Čia išryškėjo esminė problema: jei reguliavimas savininkui sukelia papildomos kontrolės ar atsakomybės baimę, jis nepadaro privačių kolekcijų labiau matomų – priešingai, jos tampa dar uždaresnės. Mūsų projektui, kuris visiškai grindžiamas pasitikėjimu ir savanoriškumu, tai labai svarbus klausimas. Šiuo metu vyksta derybos, tikiuosi, šis įstatymo projektas bus atsiimtas.

Kol kas „Prytoka“ platformoje, be UMCA kolekcijos, pristatoma dalis Odesos nacionalinio dailės muziejaus šiuolaikinio meno kolekcijos bei Ados Rybačiuk ir Volodymyro Melnyčenkos muziejaus-dirbtuvės kolekcijos. Tačiau mums tai tik pradžia.

Beje, apie UMCA kolekciją. Kokius kūrinius jai atrenkate?

Kolekciją pradėjome formuoti po plataus masto invazijos pradžios 2022 metais. Tada pamatėme daugybę svarbių kūrinių, sukurtų itin dramatišku mūsų istorijos momentu, kurie beveik iš karto pradėjo sklisti po privačias ir muziejų kolekcijas, dažnai už Ukrainos ribų. Supratome, kad negalime laukti, kol pirmiausia atsiras muziejus, ir tik tada pradėti kolekcionuoti. Radome pirmųjų lėšų ir pradėjome pirkti kūrinius. Šiuo metu kolekcionuojame po 2022 metų sukurtus darbus. Mus domina, kaip karo radikaliai pakeista patirtis transformuoja pačių menininkų meninę kalbą, mąstymo būdą ir tikrovės pojūčio perteikimą. Kūrinių atranka susijusi su kitu mūsų ilgalaikiu projektu – Karo padėties meno archyvu. Šį darbą vadiname kuratoriniu stebėjimu: nuolat sekame, kas vyksta mene, dokumentuojame procesą ir mėginame suprasti, kurie kūriniai ilgainiui pasirodo esantys esminiai.

Beje, pastaruosius dvejus metus beveik nevykdome naujų įsigijimų, nes kol kas neturime atskiro stabilaus kolekcijos finansavimo. Tai taip pat labai praktiškas priminimas, kad muziejaus kolekcijos formavimas yra ne vien kuratorinis sprendimas, bet ir ilgalaikė institucinė atsakomybė.

2023 metais Ukrainos namuose jūsų komandos surengta paroda „Ти як?“ („Kaip tu?“) tapo pirmuoju plataus masto Ukrainos menininkių ir menininkų darbų, sukurtų intensyviojo Rusijos karo prieš Ukrainą etapo metu, pristatymu. Ji tapo ir savotišku socialiniu katarsiu. Gausi kuratorių grupė panardino žiūrovą į vizualinę daugiabalsystę, aprėpusią mūsų visuomenės emocijų spektrą. Tačiau toks požiūris Ukrainoje tapo tendencija: platus kuratorių ratas, kuo platesnis įvairialypių kūrinių pristatymas. Ar jums neatrodo, kad taip išsklaidoma kuratoriaus atsakomybė už parodos naratyvą? Kur yra riba tarp polifonijos ir kakofonijos?

Dažnai grįžtu prie šios parodos – kartais net pasivaikštau po jos 3D turą. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ji man atrodo labai romantiška, net naivi, bet kartu nepaprastai svarbi. Tuo metu mums iš tiesų nerūpėjo joks kuratorinis pareiškimas. Paroda neturėjo kito naratyvo, išskyrus įvykių po 2022 m. vasario 24-osios seką, kurią, regis, ir šiandien gali atkurti kiekvienas ukrainietis. Mums buvo svarbu pristatyti patirčių polifoniją. Ar net kakofoniją – nes pati paroda judėjo nuo pirmųjų dienų tylos iki momento, kai vienu metu pradeda kalbėti visi. Svarbiausias mūsų sprendimas buvo nekelti menininkų patirties aukščiau už žiūrovų ar kuratorių patirtį. Daugiau kaip šimtas dalyvių ir dalyvių, kuratorių komanda ir į parodą atėję žmonės buvo tos pačios istorinės patirties viduje. Tam tikra prasme visi bandėme susidoroti su tuo pačiu sukrėtimo ir visiško apstulbimo jausmu, kuriam tuo metu dar paprasčiausiai nebuvo nusistovėjusios kalbos. Tačiau sutinku, kad toks modelis turi ribas. Tai, kas buvo pagrįstas gestas 2023 metais, neturėtų automatiškai tapti kiekvienos vėlesnės parodos apie karą metodu.

Straipsnis iš dalies finansuojamas Medijų rėmimo fondo ir yra projekto ,,Kultūros tiltas: Lietuva – Ukraina” dalis.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas