Šaltinis: The New Yorker/Hua Hsu
,,Galbūt tai paskutinis kartas, kai į tavo labiausiai išgalvotas idėjas bus pažvelgta rimtai. Kiekvienas nusipelnė to jausmo”. Tokius ir kitus patarimus studentams kaip parašyti baigiamjį darbą savo knygoje “How to write a thesis” dalino žymusis italų akademikas. O The New Yorker apžvalgininka Hua Hsu pastebi, kad knygoje gausu patarimų, kurie praverstų ir gyvenime.
Umberto Eco „Kaip parašyti baigiamąjį darbą“ (“How to write a thesis”) pirmą kartą pasirodė Italijos knygų lentynose 1977 metais. Eco, žaismingas filosofas ir romanistas, geriausiai žinomas dėl savo semiotikos darbų, turėjo praktinių priežasčių ją parašyti. Iki 1999 m. kiekvienas studentas, įgijęs bakalauro laipsnį ir gerai mokantis italų kalbą, privalėjo atlikti originalaus tyrimo baigiamąjį darbą. Todėl, sudėjus mintis apie baigiamojo darbo eigą į knygą, jam netektų kasmet studentams kartoti tuos pačius patarimus. Nuo pat paskelbimo „Kaip parašyti baigiamąjį darbą“ Italijoje išleisti dvidešimt trys leidimai ir išversta į mažiausiai septyniolika kalbų.
Angliškai kalbantis pasauis išgyveno trisdešimt septynerius metus be šio vadovėlio. Kam dabar turėtų rūpėti? Galų gale, Eco parašė mokslinio darbo rašymo vadovą dar prieš interneto atsiradimą. Knygoje – ilgos ištraukos, skirtos nuostabioms technologijoms, tokioms kaip užrašų kortelės ir adresų knygos, strategijos ir patarimai, kaip įveikti vietinės bibliotekos iššūkius. Tačiau knygos patrauklumas – priežastis, kodėl ji gali sudominti žmogų, kurio gyvenime nebereikia rašyti nieko ilgesnio už elektroninį laišką, mažai ką turintį bendro su griežtais bakalauro gynimo reikalavimais. Rapsodišką ir dažnai juokingą Eco knygą reprezentuoja tezė: magiškas savirealizacijos procesas, savotiškas, kruopštus, smalsus įsitraukimas į pasaulį, kuris nebūtinai turi baigtis sulaukus dvidešimties. „Jūsų mokslinis darbas, – sako Eco, – yra kaip pirmoji meilė: ją bus sunku pamiršti. Įvaldydami senos tezės reikalavimus ir protokolus, – Eco aistringai kalba toliau, – Mes pasiruošiame pasauliui už mūsų ribų – idėjų, filosofijų ir diskusijų pasauliui.
Eco karjerą apibrėžė noras pasidalyti retais akademinės bendruomenės rūpesčiais su platesne skaitančia visuomene. Jis parašė romaną, kuriame pateikiama literatūros teorija („Rožės vardas“) ir knygą vaikams apie atomus, sąžiningai prieštaraujančius savo, kaip karo mašinų, likimui („Bomba ir generolas“). „Kaip parašyti baigiamąjį darbą“ paskatino noras kiekvienam, trokštančiam ir gerbiančiam studijų procesą studentui suteikti įrankius prasmingam raštui parengti. „Teisingesnė visuomenė“, – knygos pradžioje rašo Eco, būtų tokia, kurioje kiekvienas, turintis siekių, būtų palaikomas valstybės, nepaisant kilmės ar turtinės padėties. Mūsų visuomenė ne visai taip veikia. Yra privilegijuotieji studentai, geriausio mokslo gavėjai, kurie linkę inicijuoti baigiamojo darbo procesą, o paskui pabėgti. Eco supažindina studentus su amatu ir atlygiais už ilgalaikius tyrimus, kitus niuansus, skirtingomis tyrimo pastabų palyginimo sistemomis, ką daryti, jei bijote, kad kas nors padarė visus šiuos veiksmus dar prieš jus? Yra plačios strategijos, kaip išdėstyti projekto „centrą“ ir „periferiją“, taip pat filosofinės pusės apie originalumą. „Dirbkite su šiuolaikiniu autoriumi taip, lyg jis būtų senovinis, o su senoviniu – taip, tarsi jis būtų šiuolaikinis“, – išmintingai pataria Eco. „Jums bus smagiau ir parašysite geresnį darbą“. Tokie pasiūlymai šiuolaikiniam studentui gali atrodyti anachronistiški, pavyzdžiui, idėja naudoti adresų knygą savo šaltinių žurnalui vesti.
Tačiau yra senamadiškų metodų, kurie atrodo kaip niekad naudingi: jis rekomenduoja, pavyzdžiui, rūšiuojamų rodyklės kortelių sistemą, kad būtų galima ištirti galimas projekto trajektorijas. Tokiomis akimirkomis „Kaip parašyti mokslinį darbą“, atrodo, kaip instrukcija, kaip rasti savo centrą informacijos pertekliaus eroje. Apsvarstykite Eco atsargumą prieš „fotokopijas“: „Studentas padaro šimtus puslapių fotokopijų ir parsineša jas namo, o fizinis darbas, kurį jis atliko jas kurdamas, sukuria įspūdį, kad jis tas žinias jau įsisavino. Turėdamas fotokopijas, studentas atleidžiamas nuo faktinio jų skaitymo. Toks kaupimosi svaigulys, informacijos neokapitalizmas nutinka daugeliui. Šiais laikais daugelis iš mūsų kenčia nuo pagreitintos versijos, nes be vargo pažymime nuorodas arba išsaugome straipsnius „Instapaper“, patenkindami savo siekius kaupti naują informaciją, nors ir nesame tikri, ar kada nors mums jos reikės.
Tačiau labiausiai viliojantis Eco knygos aspektas yra tas, kaip jis įsivaizdavo bendruomenę, kuri atsiranda dėl bet kokių sąžiningų intelektualinių pastangų – pokalbiai, į kuriuos įsitraukiate laike ir erdvėje, laisvai tekančio, demokratiško pokalbio dvasia. Jis įspėja studentus nepasiklysti narcisistinio triušio duobėje: jūs nesate „apgautas genijus“ vien todėl, kad kažkas kitas susidūrė su tuo pačiu tyrimo klausimų rinkiniu. „Turite įveikti bet kokį drovumą ir pasikalbėti su bibliotekininku, – rašo jis, – nes jis gali jums pasiūlyti patikimų patarimų, kurie padės sutaupyti daug laiko. Turite atsižvelgti į tai, kad bibliotekininkas (jei ne pervargęs ar neurotiškas) yra laimingas, kai gali parodyti du dalykus: savo atminties ir erudicijos kokybę bei savo bibliotekos turtingumą, ypač jei ji nedidelė. Kuo labiau izoliuota biblioteka, tuo labiau bibliotekininką apima liūdesys dėl jos nuvertinimo. Eco užfiksuoja pagrindinius išgyvenimus ir nerimą, žinomą kiekvienam, parašiusiam mokslinį darbą, nuo mentoriaus paieškos („Kaip išvengti patarėjo išnaudojimo“) iki kovos su nepasitikėjimo savimi epizodais. Galiausiai tai yra procesas ir kova, dėl kurios baigiamasis darbas tampa formuojančia patirtimi. Kai visa kita, ko išmokote universitete, lieka praeityje – kai atsiduri ant seno sąsiuvinio ir susimąstai, kur praleidai visą savo laiką, nes niekaip neprisimeni vyresniųjų kursų postmodernizmo seminaro – lieka mokslinis darbas, suteikiantis kažkada įvaldytą mokslinį pagrindą, kuris ir toliau leidžia po dešimtmečių atlikti barominius stebėjimus apie Williamo Faulkerio vėlyvos karjeros darbus arba Hotellingo efektą.
Knygos pratarmėje mokslininkas Francesco Erspamer teigia, kad „Kaip parašyti mokslinį darbą“ ir toliau sulaukia skaitytojų atgarsio, nes jame kalbama apie „humanitarinių mokslų esmę“. Neabejotinai yra priežasčių manyti, kad dabartinė humanitarinių mokslų krizė iš dalies yra dėl prasto jų darbo aiškinimosi ir teisinimosi. Kadangi kritikai ir toliau atakuoja pernelyg dideles išlaidas ir galimą nenaudą – o viskas, kas užtrunka ilgiau nei kelias minutes, yra vadinama „ilgu skaitymu“, suprantama, kad nedidelę dalį savo įtempto dvidešimtmečio skiriant rašyti baigiamąjį darbą gali atrodyti tuščias laiko švaistymas. Be to, keistas, galbūt net savanaudiškas. Aukštasis mokslas ir toliau susiduria su vartojimo logiką ir parduodamais įgūdžius, banalybėmis apie žinių siekimą. Todėl gali atrodyti prastai. Net ir iš studentiškos biurokratinės perspektyvos, baigiamasis darbas, visų pirma, naudingas kaip dar vienas vertinimo būdas, įskaitomas ir kiekybiškai įvertinamas studentų pasiekimų etalonas. Tai taip pat puikus atsisveikinimo priminimas tėvams, kad jūsų vyresnysis ko nors išmoko ir pasiekė. Tačiau knygoje „Kaip parašyti mokslinį darbą“ kalbama apie daug daugiau nei apie studentų užsiėmimus. Rašymo ir tyrimų vadovai, tokie kaip „Stiliaus elementai“, „Tyrimo amatas“ siūlo mūsų geriausio savęs viziją. Jie yra reiklūs ir išsamūs, kupini protokolų ir standartų, kurie gali atrodyti pretenzingi, netgi keisti. Pripažindamas šias taisykles, Eco tvirtintų, leidžiantis paprastam žmogui patekti į tikrą ginčų ir diskusijų visatą. „Kaip parašyti mokslinį darbą“ reiškia ne tik mokslinio laipsnio reikalavimo įvykdymą. Tai taip pat yra ir apie įtraukiantį skirtumą ir bandymą įgyvendinti projektą, kuris atrodo neįmanomas, nuolankiai atsižvelgus į „žinias, kad bet kas gali mus kažko išmokyti“. Tai modeliuoja tam tikrą savęs aktualizavimą, tikėjimą savo balso svarba.
Mokslinis darbas darbas yra investicija, kurios grąža neaiški, nes gyvenimą keičiantys aspektai yra susiję su procesu. Galbūt tai paskutinis kartas, kai į tavo labiausiai išgalvotas idėjas bus pažvelgta rimtai. Kiekvienas nusipelnė to jausmo. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į daugelio kolegijų miestelių pasakojimus apie palyginti mažesnį moterų, pirmosios kartos studentų ir spalvotųjų studentų, kurie atlieka pasirenkamuosius baigiamuosius darbus, skaičių. Šiems studentams dalis iššūkio apima pakankamai rimtą požiūrį į save ir paprašyti nepažįstamo ir galimą kelią keičiančio mentorystės. Verta pagalvoti apie Eco mintį apie „teisingą visuomenę“. Mes netgi galime galvoti apie šią tezę, kaip ją įsivaizduoja Eco: formalią atvirumo, rūpestingumo, griežtumo ir potraukio versiją, su kuria turėtume pasitikti kiekvieną naują dieną. Tai yra įsipareigojimas atlikti užduotį, kuri atrodo didelė ir neįmanoma. Galų gale, jūs neprisiminsite daug daugiau nei tų paskutinių ištisų vakarų, juokingo pokšto, kuris suteršia padėkos puslapį, kurį kada nors skaitys tik keturi žmonės, nepatogią nuotrauką su jūsų moksliniu patarėju baigiant studijas. Liks tik pojūtis, kai įteiki savo baigiamąjį darbą kam nors katedros biure, o tada žengi į daug galimybių turinčią, beveik vasaros popietę. Tai pamiršti bus sunku.
Umberto Eco (1932 – 01 – 05 – 2016 – 02 – 19) – italų rašytojas, gimęs Aleksandrijoje, Pjemonte. Taip pat pristatomas kaip medievistas, semiotikas, literatūros kritikas bei kaip vienas didžiausių pasaulio intelektualų. Šio autoriaus kūrybinėje biografijoje rasime net 28 filosofinius veikalus ir 7 romanus.
Nepaklusęs tėvo norui tapti teisininku, Umberto pasirenka religingumu persmelktas viduramžių literatūros studijas. Jei ne šis sprendimas, galbūt, šiandien neturėtume pačio populiariausio autoriaus romano “Rožės vardas” (1980 m.), kuris, beje, rašytojo buvo parašytas kaip semiotinis eksperimentas. Būtent šis, pirmasis autoriaus romanas susilaukė stulbinančios šlovės visame pasaulyje (parduota 50 mln. egzempliorių, išversta į 43 kalbas), o vėlesni autoriaus kūriniai nesugebėjo jo pranokti. Didžiuosiuose ekranuose, pasirodė ir to paties pavadinimo filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Sean Connery. Sėkmingi buvo ir vėlesni autoriaus romanai: “Fuko švytuoklė”, “Nesitikėkite atsikratyti knygų”, “Prahos kapinės”. Paskutinis autoriaus romanas – “Nr. 0”.
Umberto Eco dirbo žurnalistu Italijos nacionalinėje televizijoje. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios jis rašydavo šalies laikraščiams, o 1971 metais tapo pirmuoju Bolonijos universiteto, semiotikos profesoriumi. Vėliau dėstė įvairiuose pasaulio universitetuose, net 23 aukštojo mokslo institucijos yra suteikusios akademikui garbės laipsnius.
“Į save žiūriu kaip į rimtą profesorių, kuris savaitgaliais rašo romanus” – sakė U. Eco. Tačiau, net ir mokslinės literatūros puslapiuose, autorius nenusileido savo romanams ir sugebėjo pavergti skaitytojus visame pasaulyje.
