Rūta Matulevičiūtė/Tie2.lt
Viktorija Kemeklė – tapytoja, 2021 m. Vilniaus dailės akademijoje baigusi tapybos bakalauro studijas, 2024 – tapybos magistro studijas. 2022 metais studijų mainų programos metu studijavo Prancūzijos meno mokykloje École Supérieure d’Art et de Design, Reimse. Menininkė yra surengusi personalines parodas: „Play dead“, vykusi Beatričės Grincevičiūtės memorialiniame bute-muziejuje, Pilaitės bibliotekoje „Tranzitą“, Galerijoje „Akademija“ paroda „Limbo“, dalyvauja įvairiuose projektuose ir grupinėse parodose.
Kas yra didžiausias įkvėpimas tavo kūrybai? Kaip tai atsiskleidžia tavo darbuose?
Mano kūrybai didžiausias įkvėpimas yra egzistencinio pobūdžio temos: apie žmogaus būtį ir prigimtį. Man tai labai įdomu, atrodo, kaip pati svarbiausia tema. Ji yra neišsemiama, į kurią galima pažvelgti iš įvairiausių pozicijų, ją aktualizuoti galime bet kuriuo pasaulio istorijos laikotarpiu. Labai įdomu, kaip veikia žmogaus sąmonė, mintys ir pasąmonė. Kūrybos metu vis bandau aiškintis: kaip veikia mano pačios mintys ir pasaulėjauta ir kaip veikia kitų. Kur sutampa mūsų požiūriai. Turbūt kai kurių klausimų neįmanoma atsakyti visiškai, dėl to jie mane taip ir domina. Kai viskas aišku – nebelieka vietos kūrybai. Tapybą matau kaip medijas minties ir nuojautos išraiškai, kaip komunikaciją išreikšti dalykams, kurių neįmanoma pasakyti žodžiais. Savo darbuose stengiuosi kalbėti šviesos-tamsos kontrastais, tamsiomis spalvomis, kurios slepia įvairias figūras. Naudoju šviesos atspindį kaip motyvą – tai yra nuoroda į dieviškos šviesos siekimą.
Ar visada norėjai būti menininke? Kaip pradėjai kurti?
Kai buvau maža, norėjau būti kačių karaliene, tačiau pradėjus suvokti, kas yra profesija, supratau, kad menas ir kūryba, bus antras geriausias pasirinkimas. Tada visiems savo šeimos nariams pasakiau, kad būsiu „dailininke“, bet niekas to rimtai tada nevertino. Nuo mažų dienų mėgau piešti: kai pritrūkdavo mėgstamų animacinių filmų epizodų, juos nupiešdavau, nors tai buvo labiau panašu į komiksus, nei į tai, kuo užsiimu dabar. Tai ir buvo mano kūrybos pradžia – labai paprasta. Žinoma, vėliau prasidėjo menų pamokos mokykloje, ten turėjau labai motyvuojančius menų mokytojus ir mano susižavėjimas menu vis augo.
Ką nori, kad tavo tapyboje įžvelgtų žiūrovas?
Norėčiau, kad mano tapyboje žiūrovas įžvelgtų dalį savo paties atspindžio. Dažnai pasitelkiu buitinius vaizdinius, kurie, tikiu, yra daugumai žmonių atpažįstami. Buityje noriu atrasti bendrą žmonių patirtį, kažką aukštesnio už save ir labiau vienijančio. Atrasti buitį tokią, kokia ji yra šiame amžiuje.
Tapai miesto vaizdus, daug kur matomi šviesos motyvai. Kokiu būdu atsirenki vaizdinius paveikslams?
Visada ieškau vaizdinių, kurie savyje kaupia daugialypes nuojautas, gal kiek grėsmingas, bet tuo pačiu komfortiškas savo atpažįstamumu. Šiuo metu man taip pat yra svarbu stebėti. Pavyzdžiui, analizuoju, ar man kyla nuojauta, kad iš to vaizdinio kažkas į mane žiūri, ar jaučiu mane stebintį žvilgsnį. Šviesos tamsoje veikia kaip žibančios plėšrūnų akys ir tai vizualiai mane labai domina. Žmonės linkę atpažinti veidus, ten kur jų nėra. Pavyzdžiui, aš visą laiką žaviuosi automobilių charakteriais, jų „veidais“, o ypač tuo, ką laikau „automobilių akimis“ – žibintais. Kasdienybėje labai daug fotografuoju, kaupiu didelį albumą įvairiausių šviečiančių lempučių, blyksėjimų, kitų vaizdinių. Po to renkuosi. Mano išsirinkti vaizdai tapymui įkvėpti nuojautos: kaip konkretus vaizdas mane verčia jaustis. Kai kurie vaizdiniai yra labiau įtaigesni, kai kurie mažiau.
Kokia tavo pasirenkamų spalvų reikšmė?
Mano tapyboje dominuoja tamsios spalvos. Tai leidžia mažam šviesos taškeliui tapti svarbiausia dalimi. Nemažai mano darbų turi daugiau šaltų spalvų nei šiltų. Šaltos spalvos sukuria stingdantį, lėto vaizdo įspūdį. Kai atsiranda šiltesnės spalvos, pavyzdžiui, raudona ar oranžinė, jos lyg pavojaus signalas – tarsi įspėja.
Ar panašūs tapybos kūrimo procesas ir jos stebėjimas?
Manau, tiek tapybos kūrimo procesas tiek jos stebėjimas turi panašių aspektų. Kaip ir kūrimas, taip ir stebėjimas vyksta laike ir su laiku. Be abejo, norint nutapyti paveikslą reikia laiko. Kad jį pamatytum, suvoktum irgi reikia laiko. Visa tai įvyksta ir su judesiu. Tapant tenka daug judėti, kartais gali atrodyti kaip savotiškas šokis. Šie judesiai yra įamžinami potėpiais ant drobės. Kad galėtume apžiūrėti tapybos darbą, reikia aplinkui jį taip pat judėti: jį apeiti, pamatyti erdvėje iš skirtingų perspektyvų. Stebėjimas turi vieną aspektą, kuris kiek skiriasi nuo tapybos proceso: tai yra pirmas pamatymas, pirmas įspūdis, kuris yra labai momentinis. Tapybos procese galėčiau sulyginti nebent su motyvo pamatymu, bet tai įvyksta dar prieš pradedant tapyti.
Studijų metu dalyvavai mainų programoje Prancūzijoje. Kaip nauja vieta ir naujas kultūrinis kontekstas pakeitė/nepakeitė tavo požiūrį į kūrybos procesą?
Išvykus į Prancūziją supratau, kad mano kūrybai yra reikalingas stabilumas. Reikėjo laiko kol apsipratau su nauja aplinka. Tuo metu dairiausi motyvų, bet tapyti galėjau tik tai, ką turėjau atsivežusi iš Lietuvos. O grįžus namo, pradėjau įsisąmoninti savo išvyką: pradėjau tapyti tai, ką mačiau ten. Mano pačios tapybos procesas yra labai refleksyvus ir jam reikia laiko ramiai nusėsti mintyse. Tokią save atradau išvykus.
Prancūzijos mokyklos metodai skiriasi nuo Lietuvos. Ten visi menų studentai dirba vienoje erdvėje: keičiasi idėjomis, žiniomis, nors ir jų studijuojamos disciplinos ir skirtingos. Dėstytojai nuolat skatina išeiti iš tradicinių rėmų. Lietuvoje atvirkščiai, tapytojai dirba su tapytojais, skulptoriai – su skulptoriais, ir panašiai. Manau, mūsų studijose yra mažiau bendradarbiavimo galimybių tarp specialybių, jei lyginčiau su tuo, ką mačiau Prancūzijoje. Manau, kad šiuolaikinio meno srityje tai svarbu. Tačiau mes pranešesni tuo, kad turime daugiau laiko įsigilinti į pasirinktą discipliną, ją geriau išmanyti. Pasisvečiuoti Prancūzijoje buvo man tikrai įdomu ir naudinga, bet džiaugiuosi, kad studijas baigiau Vilniuje.
Triptike „I am Not a Robot“ tamsiomis spalvomis vaizduoji dirbtinio intelekto pagalba sukurtus veidus. Kokios tavo nuojautos apie dirbtinį intelektą, vis labiau įsiliejantį į mūsų gyvenimą? Kaip matai dirbtinį intelektą: kaip naudingą įrankį ar pavojų?
Šiame triptike vos matomi veidai yra neegzistuojančių žmonių portretai. Kiek žinau, jie sukuriami pagal vienos svetainės turimą duomenų bazę, kuri yra pilna tikrų žmonių veidų nuotraukų. Skirtingų žmonių veidų bruožai „sulipdomi“ į vieną, naują, netikrą veidą. Ši svetainė (thispersondoesnotexist.com) egzistuoja seniau nei atsirado dabartinis dirbtinis intelektas, nors veidai atrodo pakankamai realistiškai. Pamačius tokias nuotraukas, galėčiau apsigauti. Žiūrint į tuos veidus apima labai keista nuojauta. Tai – tarsi visų mūsų veidai sudėti į vieną. Kažkas yra juose pažįstamo, lyg gatvėje matytas praeivis. Panaši nuojauta apima mąstant ir apie dirbtinį intelektą ir jo ateities galimybes. Nesu šio klausimo ekspertė, tačiau, kiek suprantu, dirbtinis intelektas yra tarsi atspindys to, ką žmonės jau yra sukūrę, taip kaip bendrauja vieni su kitais. Manau, jis gali būti tarsi mūsų kolektyvinės pasąmonės atspindys. Jeigu mes tikime, kad esame nuoširdžiai geri, galime tikėti, kad ir dirbtinis intelektas grėsmės nekels. Šiuo metui dirbtinį intelektą vertinu skeptiškai. Manau, tai yra madingas burbulas, kuris kažkada turės subliūkšti. Dabar svarbiausia labai gerai įvertinti jo naudojimo etiką, priimti reikalingus įstatymus ir stebėti kur mes su juo ketiname judėti. Galbūt tam tikrose srityse tai ir gali būti naudingu įrankiu, bet šiandien dar nematau kaip jis įsilietų į meno pasaulį. Nebent jis būtų kūrybos subjektu, bet ne įrankiu pakeisiančiu teptuką.
Parodoje „LIMBO“, pristatytoje galerijoje „Akademija“ 2024-ų metų pavasarį pasakojai apie pereinamąją būseną. Žvelgiant į pasaulio įvykius, matome, jog ,,tranzitinių” būsenų temos šiuo metu menininkų labai mėgstamos. Kokios tavo ateities nuojautos, kur ši pereinamoji būsena veda? Ar tokia būseną atsispindi ir tavo kūryboje?
Žmogaus gyvenimas yra nuolat besikeičiantis dalykas. Šią būseną aš nuolat jaučiu ir siekiu perkelti į savo tapybą. O kur pasauliniame kontekste ji veda – sunku pasakyti. Kartais apima nuojauta, lyg tuoj įvyks dideli pokyčiai. Kitais momentais, lyg viskas yra, buvo ir bus taip pat visada. Norėčiau tikėti, jei ir vyks kokie nors pokyčiai, tai tik į gerą. Tačiau jų laukti labai nejauku.
Kaip manai, ką galime padaryti, kad kultūra ir menas būtų labiau vertinami? Kaip tavo kūryba prisideda prie šio tikslo?
Galbūt kultūra ir menas turėtų būti lengviau prieinami. Matau šiokią tokią atskirtį tarp meno pasaulio ir kito pasaulio. Edukacija šiuo klausimu yra ne tik naudinga, bet ir būtina. Manau, tam, kad žmonės būtų labiau linkę vertinti meną, reikėtų ir pačių meno institucijų didesnės informacinės sklaidos bei aiškaus pristatymo, kuo jis yra svarbus.
Savo pačios kūrybą stengiuosi visada perteikti nuoširdžiai, atpažįstamai, nesistengdama pamokslauti žiūrovui, tiesiog parodyti kaip aš pamačiau ar pajaučiau tam tikrą reiškinį ar vaizdinį. Ar tai gerai, ar blogai, leidžiu spręsti pačiam žiūrovui.