Tie2.lt
Vimas Vendersas (Wim Wenders) – „Oskarui“ nominuotas vokiečių kino režisierius, gimė Ernsto Wilhelmo Wenderso vardu 1945 metais rugpjūčio 14 dieną Diuseldorfe. Universitete Vendersas iš pradžių studijavo mediciną, bet vėliau perėjo į filosofiją,1965 m. baigė studijas. Persikėlęs į Paryžių, ketino tapti tapytoju. Nors mylėjo kiną, bet neįstojo į Prancūzijos nacionalinę kino mokyklą. Grįžęs į Vakarų Vokietiją 1967 metais įsidarbino „United Artists“ Diuseldorfo biure, kai 1967 metais rudens semestrui buvo priimtas į Miuncheno televizijos ir kino universiteto mokyklą, kurioje išbuvo iki 1970 metų. Lankydamas kino mokyklą, dirbo laikraščio kino kritiku. Studijų metu sukūrė vaidybinį juodai baltą filmą „Vasara mieste“ (Summer in the City, 1971).
Vendersas sulaukė pripažinimo kaip aštuntojo dešimtmečio Vokietijos naujosios bangos kino atsovas, nors jo karjera kine prasidėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje su naująją vokiškojo kino banga. Kiti Naujojo Vokietijos kino teatro režisieriai buvo Raineris Werneris Fassbinderis ir Werneris Herzogas. Antrasis jo ilgametražis filmas, sukurtas pagal Peterio Handke romaną „Vartininko nerimas atmušant baudos smūgį“ (1972), sulaukė pripažinimo, kaip ir „Alisa miestuose“ (1974) ir „Kelio karaliai“ (1976). Būtent jo 1977 m. filmas „Amerikos draugas“ (The American Friend, 1977), kuriame Dennisas Hopperis vaidino Patricia Highsmith antiherojų Tomą Ripley, buvo jo tarptautinis proveržis. 1977 m. Kanų kino festivalyje jis buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei, o JAV Nacionalinė peržiūros taryba išrinko geriausiu užsienio filmu.
Francis Fordas Coppola, kaip prodiuseris, suteikė Vendersui galimybę režisuoti Amerikoje, bet ,,Hammett” (1982) buvo visiška komercinė nesėkmė. Tačiau jo amerikietiškas filmas ,,Paryžius, Teksasas” (1984) sulaukė pripažinimo – Kanuose laimėjo tris apdovanojimus, įskaitant Auksinę palmės šakelę bei BAFTA apdovanojimą už geriausią režisierių. „Paryžius, Teksasas“ buvo įžanga į didžiausią jo sėkmę – „Geismų sparnus“ (Wings of desire, 1987 m.), kurį jis sukūrė dar Vokietijoje. Filmas atnešė jam geriausio režisieriaus apdovanojimą Kanuose ir sulaukė solidaus pripažinimo.
Nuo dešimtojo dešimtmečio vidurio Vendersas pasižymėjo kaip negrožinės literatūros kūrėjas, režisavęs keletą didelio pripažinimo sulaukusių dokumentinių filmų, ypač „Buena Vista Social Club“ (1999) ir „Pina“ (2011), kurie abu atnešė jam „Oskaro“ nominacijas.
Be kino, Vendersas kūrė muzikinius klipus – tokioms grupėms kaip U2, komercinines reklamas bei pasinėrė į dokumentiką.
Fotografija – dar viena Venderso aistra. Devintojo dešimtmečio pradžioje jis pradėjo savo ilgalaikį projektą „Paveikslėliai iš Žemės paviršiaus“ ir tęsė 20 metų. Pradinė fotografijų serija buvo pavadinta „Parašyta Vakaruose“ ir buvo sukurta tuo metu, kai Wendersas persikėlė į Amerikos Vakarus, ruošdamasis savo filmui Paryžius, Teksasas (1984). Tai tapo atspirties tašku klajokliškai kelionei po visą pasaulį, įskaitant Vokietiją, Australiją, Kubą, Izraelį ir Japoniją, kad būtų galima fotografuoti, pasak jo, akimirkos, vietos ar erdvės esmę.