Tie2/Valdonė Rudenkienė

Japonų režisierius Hirokazu Kore-eda savo naujame filme ,,Monstras” siūlo galvoti apie teisingumo jausmą ir žmogiškumą. Apie vertybes, tradicijas ir manieras. Jo naujausias filmas siekia parodyti šiuolaikiniame pasaulyje ir visuomenėje vis labiau įsigalėjantį ,,monstrą”, kurį kiekvienas, pasak režisieriaus, supranta pagal savo vertybes ir vidinį teisingumo jausmą. Apie tai su režisieriumi kalbėjomės Kanų kino fetsivalyje, kur, kaip jis pats sako, įvyko pirmieji jo europietiško pripažinimo ir šlovės momentai. 2018 metais Hirokazu Kore-eda filmas “Vagiliautojai” (,,Shoplifters”) pelnė Auksinę Kanų palmės šakelę. Filmas ,,Monstras”, per premjerą sulaukęs beveik šešių minučių ovacijų, šiuomečiuose Kanuose pelnė prizą už geriausią scenarijų.

Atrodo, kad Jūsų kūriniuose kaip ir filme ,,Monstras”, kurį tik ką mačiau, klausimų daugiau nei atsakymų. Ar sąmoningai taip darote: tarsi iškeliate problemas, sukeliate abejones ir diskusijas, o interpretacijas paliekate žiūrovo valiai?

Pavyzdžiui?

Na, sakykime Jūsų filme ,,Monstras” lyg ir aiški siužetinė linija, bet visai netikėtai siužetas staigiai pasisuka kita linkme ir kai, atrodo, jau randi atsakymus: kodėl, siužeto linija pasisuka taip, vėl viskas tampa nebeaišku. Ar sąmoniningai taip darote, tarsi vedžiojate žiūrovą po painų labirintą, verčiate jį mąstyti, bet nepaaiškinate kaip?  O gal aš klystu ir filmo epizodai turi aiškius atsakymus?

Taip, aš kaip ir kiekvienas kūrėjas noriu, kad mano filmai leistų mąstyti. Ne verstų, bet leistų. Natūralu, kad žiūrovas viską mato per save. Nesiekiu jo auklėti ir keisti jo matymo ir mąstymo. Bet, man atrodo, labai aišku apie ką yra ,,monstras”. Kas tas ,,monstras” ir kur jis yra. Panašiai suprantame ir jaučiame visi. Visi, kurie stebime pasaulį.

O kaip Jūs norėtume, kad žiūrovas suprastų Jūsų kuriamą monstrą? Juk monstras netikras, jis mūsų vaizduotėje?

Filme nėra tiesioginio ,,monstro” personažo. Pavyzdžiui, kai mama supranta, ką mokykla padarė jos vaikui, ,,monstru” tampa ta organizacija. Kita vertus, galbūt jos personažas kažkam irgi yra monstras. Čia kaip ir gyvenime – nėra vienos tiesos. Mano filmo ,,monstras” yra apie teisingumo jausmą. Visur. Ne tik filme, bet ir mūsų visuomenėje. Daugelį dalykų vertiname ir lyginame pagal savo vidinį teisingumo jausmą. Apie tai galvojau, kai kūriau filmą. Matome filmo personažus, matome faktus, matome įvykius, turime visą vaizdą, todėl suprasti apie ką filmas ir kodėl jis atsirado, manau, nėra sunku. Taip, iš siužeto kartais gal ir nėra aišku, bet sekdamas personažus, žiūrovas jaučia. To ir noriu – kad jis pats suprastų, kas vis dėlto tas ,,monstras”.

Tai apie šių dienų pasaulį ir visuomenę?

Manau, taip. Pradėjau galvoti apie filmą 2018 metais, kai dar nebuvo kovido, bet buvo tas pats uždarumas, susiskaldymas, netolerancija, patyčios, homofobija, šeimų disfunkcija, nepagarba, kiti dalykai, kurie skatina mąstyti apie tą nematomą ,,monstrą” mūsų visuomenėje. Deja, jis niekur nedingo.

Kas Jums buvo svarbu kuriant filmą?

Kuriant man svarbu kalbėti apie tai, ką matau, ir dėl ko man skauda.

Na, ir pabaigai klausimas apie festivalį, kuris suteikė progą ir man Jus pakalbinti. Turime daug kino festivalių pasaulyje. Kuo Jums ypatingas šis, Kanų, festivalis?

Tai vieta, kuri mane augino, supažindino su daug žmonių. Tai vieta, kurioje laikas kartu ir griežtas man, ir malonus. Bet, tikiu, fetivalis irgi turi savo ,,monstrų”.