Tie2.lt

Recenziją parengė Gaja Danieliūtė – Lapinskaitė

Pastarieji metai mums padovanojo tris jautrius ir žmogiškus filmus, kurie kiekvienas savaip kviečia reflektuoti apie praeitį – ne iš istorinės, bet asmeninės perspektyvos. „Praėję gyvenimai“ ekranuose pasirodė 2023 m. lapkritį. Tai režisierės ir scenaristės Celine’os Song debiutinis filmas, kuris atskleidė šiltą ir paprastą prisilietimą prie praeities. Šių metų vasario 23 d. pasirodė režisieriaus Toddo Hayneso filmas „Praeities šešėlis“ ir režisieriaus Andrew Haigho filmas „Visi mes svetimi“. Abiejuose šiuose filmuose rodoma tamsesnė ir sudėtingesnė praeities pusė.

Filme „Praėję gyvenimai“ praeitis pasirodo veikėjo Hae (Teo Yoo) pavidalu ir sudrebina užtikrintą herojės Noros (Greta Lee) dabartį. Hae ir Nora vaikystėje buvo artimi draugai, bet Noros šeima emigravo iš Pietų Korėjos į Ameriką ir jiems teko išsiskirti. Vėliau, būdami suaugę, jie susisiekia ir suartėja bendraudami nuotoliu, bet netrukus nutraukia santykį, supratę, kad toks ryšys pernelyg skausmingas ir niekur neveda. Prabėgus dar dvylikai metų, Hae atvyksta į Niujorką pas Norą, kuri ten gyvena su savo amerikiečiu vyru Artūru (John Magaro). Nora ir Hae susitinka, reflektuoja savo praeitį ir juos siejantį ryšį. Tai skaudina Artūrą, o Norai tenka iš naujo persvarstyti savo pasirinkimus ir norus. Nors siužetinė situacija atrodo daugybę kartų matyta ekrane, šįkart klišės apeinamos ir filmas mums papasakoja istoriją, kuri atrodo tikra ir autentiška. Kine dažnai matome istorijas, kurios gyvenime neveiktų, nes būtų pernelyg dramatiškos, drastiškos ir plokščios, bet Celine Song pasaulis visada išlieka arti žemės ir todėl jautriai paliečia žiūrovą. Veikėjai bendrauja atvirai ir žmogiškai, dažnai pripažindami, kad patys nežino, kodėl pasuko vienu ar kitu gyvenimo keliu. Greičiausiai, šiam gyvenimiškumui turėjo įtakos tai, kad režisierė rėmėsi savo asmenine patirtimi – ji gerai žinojo, ką jaučia kiekvienas veikėjas. Filme dažnai minima budistinė sąvoka inyeon, kuri populiari Korėjoje ir todėl Hae ir Nora neišvengiamai ją prisimena. Inyeon reiškia, kad žmonės suartėja susidurdami vieni su kitais per daugybę gyvenimų. Kiekviename gyvenime ryšys stiprėja ir, kad taptų pora, du žmonės turi būti susitikę bent aštuoniuose tūkstančiuose gyvenimų prieš tai. Veikėjai juokiasi iš šios sąvokos, žaidžia su ja ir nori ja tikėti, nes tai vienintelė paguoda, kad joks išsiskyrimas nėra galutinis. Ši idėja suteikia veikėjų praeičiai visai kitokį svorį, nes praeitis čia siekia ne tik šį, bet ir daugybę gyvenimų prieš tai. Tai sustiprina ryšį, kurį jaučiame tarp Hae ir Noros, Noros ir Artūro, ir, stebėtinai, Hae ir Artūro. Bet Norai praeitis siejasi su Hae ne tik dėl vaikystės ryšio, bet ir dėl šaknų. „Jaučiuosi tokia nekorėjietiška, kai būnu su juo. Bet kartu… kažkokia prasme labiau korėjietiška,“ – vienoje filmo vietoje lyg tarp kitko Artūrui prisipažįsta Nora, pasakodama apie Hae. Praeitis Norai siejasi ir su Hae, ir su Korėja, ir su identitetu, kuris buvo iš jos atimtas. Galbūt dar ir todėl siužetas išvengia lėkštumo. Tai kur kas daugiau negu meilės trikampis, veikiau – tai gyvenimo trikampis. Celine Song baigė psichologijos ir filosofijos bakalauro studijas ir dramaturgijos magistrą. Manau, kad toks išsilavinimas turi reikšmingos įtakos jos kūrybiniam gyliui. Psichologinės žinios galėjo padėti režisierei sukurti daugiasluoksnius ir gyvenimiškus veikėjus. Dramaturginis išsilavinimas, be abejonės, prisidėjo prie istorijos, kuri yra švari ir paprasta, ir kartu, nepaisant tradicinio pasakojimo būdo – paveiki ir šviežia. Tai istorija ne apie nevaldomą aistrą, o apie gilesnį ryšį – kaip tas ryšys kuria mūsų identitetą ir kad nėra vieno teisingo kelio, yra tiktai tas, kurį pasirenki, ir visi likę, kurių nepasirinkai. Žvilgsnis į praeitį čia yra žvilgsnis į galimybes, į kryžkeles, į tai, ko nebuvo, bet gal dar galėtų būti.

Režisierius Andrew Haigh filme „Visi mes svetimi“ supina praeitį su dabartimi gal kiek panašiai kaip Woody Allen filme „Vidurnaktis Paryžiuje“, tik Andrew Haigh pasirenka kur kas tamsesnį toną istorijai pasakoti. Kone visa istorija yra prisiminimai, prikelti iš mirties. Scenarijus tikrai originalus – prie to prisidėjo Taichi Yamados 1987 m. parašytas romanas „Svetimi“ („Strangers“), kuriuo filmas ir paremtas. Vis dėlto, galima nujausti, kad Andrew

Haigh, kaip ir Celine Song, daug rėmėsi ir savo asmenine patirtimi, todėl istorija dar paveikesnė. Pagrindinis veikėjas Adamas (Andrew Scott) gyvena apytuščiame daugiaaukštyje, į kurį neseniai įsikėlė, ir rašo scenarijų apie savo praeitį. Jo tėvai mirė, kai jis buvo dar vaikas. Dabar Adamas leidžia dienas, lankydamas vaikystės vietas ir „susitikinėdamas“ su tėvais tokiais, kokie jie buvo prieš jo mirtį. Tuo pat metu jis užmezga romaną su savo kaimynu Hariu (Paul Mescal). Adamo susitikimai su tėvais prasideda, kaip susipažinimas ir bandymas suprasti vieniems kitus. Vis dėlto, istorijai vystantis, jis vis giliau panyra į saugią vaikystės užuovėją, dar labiau atverdamas savo vienatvės žaizdas. Jautresniam žiūrovui filmas gali suveikti, kaip terapinis procesas, padedantis priimti praeitį ir kartu su ja atsisveikinti. Adamo ir Hario santykiai žavi intymiu atsidavimu. Tikroviška ir jautri aktorių vaidyba ir melsvų šviesų peizažas žiūrėjimo patirtį daro kone sakralinę. Visas filmas – tarsi šokis ant bedugnės krašto, nelaimės nuojauta – nenumaldoma ir pagrįsta. Net ir tai, kas vyksta dabartyje, atrodo toks pats prisiminimas kaip praeitis. Vilties istorijoje mažai ir žiūrovas paliekamas apimtas keistos tuštumos. Tai sukelia sunkiai pakeliamą vienatvės pojūtį – praeitis atrodo kur kas gyvesnė už tuščią dabartį. Nors filmą žiūrėti nelengva, sunkios emocijos mums padeda reflektuoti panašias asmeninio gyvenimo patirtis. Vis dėlto, tai vienas iš tų retų atvejų, kai naratyvinė praeitis vaizduojama lyg siurbėlė, atimanti iš veikėjo viską, ką jis dar galėjo pasiūlyti dabarčiai. Galbūt tokia istorija gali veikti tarsi įspėjimas, kad nostalgija – irgi priklausomybė. Antraeilio veikėjo Hario paskirtis sunkiai suprantama, net ir po netikėto siužeto vingio pabaigoje. Šis filmas panardina į praeitį, bet nesuteikia jokios atsvaros, nepasiūlo tvirto realybės pagrindo, kad galėtume nusileisti grįžę iš fantazijos, todėl sunkumo jausmas neapleidžia iki pabaigos.

Toddo Hayneso „Praeities šešėlis“, kuris remiasi realia istorija, tyrinėja subjektyviąją praeities pusę. Filmo siužetas seka tris veikėjus: Greisę (Julianne Moore), Elizabetė (Natalie Portman) ir Džo (Charles Melton). Greisė buvo trisdešmt šešerių kai pradėjo santykius su trylikamečiu Džo. Jų istorija buvo paviešinta, o Greisė už savo nusikaltimą atsėdėjo kalėjime. Paleista į laisvę, ji vėl susirado „mylimąjį“. Jiedu susituokė ir susilaukėvaikų. Dabar, praėjus dvidešimt trejiems metams, Greisės ir Džo vaikai baigia mokyklą ir netrukus išvyks į koledžą. Kaip tik šiuo metu juos aplanko žinoma aktorė Elizabetė Berry. Apie jų istoriją yra statomas filmas ir Elizabetė nori susipažinti su jų šeima, ir geriau suprasti moterį, kurią vaidins. Pagrindinė veikėja Elizabetė tampa durimis į Greisės, Džo ir juos supančių žmonių gyvenimus. Ji, tarsi detektyvė, su visais susitinka ir užduoda klausimus. Vienintelė problema – atsakymai skiriasi. Kiekvienas veikėjas aptariamuosius asmenis ir jų praeitį suvokia skirtingai. Vieni tą praeitį mato kaip nusikaltimą, kiti kuria savo istoriją, treti stengiasi apie ją negalvoti. Praeitis – tai Greisę ir Džo persekiojantis prakeiksmas, apibrėžiantis jų dabartį – jų santykius ir aplinkinių požiūrį į juos. Veikėjas Džo, į kurį neišvengiamai labiausiai krypsta žiūrovo dėmesys ir kurio praeitis labiausiai jaudina, taip ir lieka paslaptis. Stebina toks režisieriaus pasirinkimas – skirti dėmesį narciziškoms Greisei ir Elizabetei, kai Džo yra vienintelis veikėjas, kurį norisi suprasti ir užjausti. Koks buvo užguitas realybėje, toks jis lieka ir filme – neatskleidžiamas nei jo vidinis pasaulis, nei santykiai su Greise, nei ką reiškė tiek metų patirti emocinį smurtą. Kyla klausimas, kodėl pasirinkus pasakoti istoriją apie dviejų žmonių praeitį, nesuteikiamas balsas jiems abiems. Toks jausmas, kad Toddui Haynesui pritrūko meilės nuskriaustąjam. Šio pasakojimo praeitis – chaotiška, fragmentiška ir tragiška – tvyro tarsi mįslingas rūkas, tik ta mįslė taip ir lieka neįminta.

Asmeninės praeities refleksija kino naratyvuose dažnai suteikia emocinio svorio. Esame linkę romantizuoti arba mėginti užmiršti praeitį, priklausomai nuo jausmų, kuriuos ji mums sukėlė. Mes iškraipome ją savo vaizduotėje, pabrėždami mums svarbius aspektus sumenkindami tuos, kurie yra nereikšmingi mūsų kuriamai istorijai apie save. Būtent todėl praeitis yra tokia įdomi kine arba literatūroje. Ji – daugiau nei būdas papasakoti priešistorę, nes atskleidžia mums veikėjų psichologiją ir perspektyvą ir supažindina su jų žaizdomis bei jausmais, kurie ilgą laiką buvo užgniaužti. Tokios istorijos tarsi išpildo poreikį dar kartą iš naujo patirti tai, kas liko neužbaigta, ir tokiu būdu patirti išsipildymą. Praeitis filmuose „Praeiti gyvenimai“, „Visi mes svetimi“ ir „Praeities šešėlis“ užgriūva tarsi audra, netikėtai ir nebūtinai laiku, sukeldama į paviršių emocines nuosėdas. Nepaisant skirtingų siužetų ir nuotaikos, visi trys filmai yra paveikūs ir įsimenantys todėl, kad pasirenka gręžtis į praeitį ir praeities žaizdas. Tai – svarbus ir pavojingas procesas, galintis palaužti arba išgydyti.